Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
„Padėkite, jei nieko nedarysime, ji žiemą sušals“, – vos pravėrusi „Šiaulių naujienų“ redakcijos duris kalbėjo sunerimusi šiaulietė. Moteris tikino, kad kasdien, eidama ir grįždama iš darbo, Šiaulių autobusų stotyje mato senolę, kuri neturi pastogės, todėl glaudžiasi čia – autobusų stotyje.
Prieglobsčio ieško stotyje
„Žinote, Šiaulių mieste valkataujančių ir elgetaujančių žmonių netrūksta. Bet man jie niekada nekėlė jokių emocijų. Pažiūri, kad žmogus prasigėręs, apdaužytas, eina prie žmonių išmaldos prašo, o už skverno laiko butelį. Net nekyla ranka jam padėti. Tačiau toji močiutė – kitokia. Ji tvarkinga, santūri, nelenda žmonėms į akis. Iš pradžių net nepagalvojau, kad ji gali būti benamė. Kadangi į darbą važiuoju labai anksti ryte, pastebėjau, kaip ji kasryt miega ant suolelio, esančio šalia autobusų stoties. Vieną dieną neištvėriau ir pakalbinau ją.
Pasirodo, ji 73-ejų metų Onutė, kuri nuo gegužės pirmos dienos buvo išmesta iš Nakvynės namų. Senolė pasakojo, kad kasdien važiuoja į Kryžių kalną, jog susirinktų pinigų bent maistui. Tuomet grįžta į stotį, nusiperka bandelę, kavos, laikraštį, prisėda ant suolelio šalia kasų ir skaito. Kai patalpos yra užrakinamos, ji išeina į lauką ir ten praleidžia visą naktį. Gerai, kad dabar orai dar šilti, bet man baisu pagalvoti, kas bus, kai atvės“, – pasakojo nepanorusi prisistatyti šiaulietė. Būstą užleido sūnui
Autobusų stotyje, dideliame keliauti susiruošusių žmonių būryje, atpažinti benamę Onutę – nelengva užduotis. Tyliai ant suolelio sėdinčią ir liūdnai pro langą žvelgiančią tvarkingą senolę išdavė šalimais padėti trys maišeliai. „Aš visada tokia nelaimėlė buvau. Jau nuo sovietmečio neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos“, – pradėjo pasakojimą senolė.
Šiaulietė apie savo praeitį kalbėjo nenoriai. Iš nuotrupų buvo galima suprasti, kad anksčiau pastogę, kurią įsigijo dar gyvendama šeimoje, turėjo. „Su šeima tvarkėme pažymas, ieškojome būsto, radome, įsikūrėme. Galiausiai tame bute apsigyveno mano sūnus ir tuo viskas baigėsi. Jau daug metų praėjo, kai nežinau, nei kaip jis gyvena, nei kur jis yra“, – kalbėjo šiaulietė Onutė.
Šiaulietė pasiūlė koridorių
Likusi viena po atviru dangumi moteris pradėjo ieškoti vietos, kur galėtų įsikurti. Pagalbos ranką ištiesė Vilniaus gatvėje nuosavame name gyvenusi šiaulietė Aldona. „Anksčiau dirbdavau šį bei tą. Pas ją grįždavau tik naktimis pernakvoti“, – prisimena benamė. Po kiek laiko Onutė neteko darbo, tačiau šeimininkė dienomis grįžti į namą neleisdavo.
„Aš ten irgi neturėjau rojaus. Šeimininkė nenorėjo, kad dieną būčiau namuose. Nesiūlydavo ji man ir jokių patogumų. Sakydavo, kur nori išsiskalbk, kur nori nusiprausk, pavalgyk, o naktį gali grįžti, nakvynę suteiksiu. Kai pareidavau, priimdavo mane į koridoriuką. Miegodavau ten ant skudurų, skudurais užsiklojusi. Išaušdavo ir vėl išeidavau“, – pasakoja senolė.
Moters teigimu, toks gyvenimas tęsėsi apie 30 metų. Per tą laikotarpį jokių barnių, anot jos, nekilo. „Jokių konfliktų mes neturėjome. Jokių problemų, kad dingtų kas iš namų nebuvo. Pasitikėjo ji manimi“, – prisimena šiaulietė. Tačiau šių metų sausio 9 dieną pagalbos ranką ištiesusi Aldona mirė. „Šeimininkės dukra gyvena Radviliškyje. Po motinos mirties aš jos nebemačiau. Tik žinau, kad tas namukas šiuo metu parduodamas“, – teigė Onutė.
Apsigyveno nakvynės namuose
Kaip liaudies išmintis byloja, bėda po vieną nevaikšto. Maža to, kad moteris neteko pastogės, dingo ir jos dokumentai. Miesto gatvėmis vaikščiojančią senolę kartas nuo karto pakalbindavo šiauliečiai, kartais juos pakalbindavo ji pati, tikėdamasi, kad kas nors sutiks padėti. Padoriai atrodantis sutiktas vyriškis šiaulietei atrodė lyg išsigelbėjimo šiaudas. „Jis man prisistatė su tokia moteriške, pažadėjo, kad padės susitvarkyti dokumentus. Tvarkė, tvarkė ir nutvarkė. Nei jo, nei dokumentų neliko“, – karčia patirtimi dalijosi benamė. Galiausiai moteris pasuko į Šiaulių nakvynės namus, kur šaltuoju metų laiku net dokumentų neturintiems asmenims teikiama „vienos nakties“ nakvynės paslauga.
„Nakvynės namuose atsidūriau tik šiemet. Utėlėmis aptekau, tai du mėnesius dieną naktį ramiai gyventi negalėjau. Nors nesu ponia, bet per savo gyvenimą tokio dydžio utėlių nebuvau mačiusi. Sąlygos ten tikrai labai prastos. Į trims asmenims skirtą patalpą būdavo suguldomi penki žmonės. Niekas nekreipia dėmesio, vyras ar moteris, suguldo visus bendrai. Kai tos utėlės apstodavo, pamenu, keldavausi po 4-5 kartus per naktį.
Norėdavosi nusirengti, išsipurtyti drabužius, bet kur ten rengsiesi, kai visi kartu guli, pertvarų jokių“, – guodėsi moteris.
Nuo vandens geldavo rankas
Onutė tikino, kad apie tokias prastas gyvenimo sąlygas net knygą būtų galima parašyti. „Ko ten tik nėra buvę... Ateina visokių iškrypėlių ir niekas nedraudžia jiems savo poreikių tenkinti. Nori ant vyrų lipti – lipk.
Visko ten buvo... Ir žudynių, ir šonkaulių sulaužytų“, – baisėjosi šiaulietė. Ji tikino, kad fiziškai ten nuo nieko nėra nukentėjusi, tačiau morališkai gulėti šalia apsileidusių vyrų buvo tikrai sunku.
Benamės teigimu, ne tik miego stoka traukia šešėlį ant nakvynės namų. „Nei nusiprausti normaliai nebūdavo kur. Kriauklė viena, vanduo šaltas, matyt, iš kokių šaltinių. Pradžioje dar pakenčiamas, bet vėliau toks šaltis, kad atrodo rankos nuplyš“, – tęsė ji, pridurdama, kad ir maisto ten niekas neduoda. Per visą laiką, jos teigimu, yra gavusi vos tris stiklines arbatos.
Gegužės pirmą dieną vadinamieji Šiaulių nakvynės namai nutraukia „vienos nakties“ paslaugą, todėl nuo šio laikotarpio mūsų pašnekovė naktis vėl leidžia po atviru dangumi. Tiesa, pati moteris tikina, kad net atsiradus sąlygoms, į šią vietą nebegrįžtų.
„Net jeigu priimtų, aš ten nebeičiau. Tikriausiai geriau ant sniego miegoti. Nebenoriu ten, užtenka“, – sakė ji.
Pragyvenimo šaltinis – Kryžių kalnas
Kai sutikome benamę, ji buvo ką tik grįžusi iš Kryžių kalno. „Taip dabar ir gyvenu. Rytą važiuoju į Kryžių kalną, tuomet grįžtu, pavalgau, nusiperku laikraštį ir skaitau. Kažkuo juk užsiimti reikia. Kai autobusų stoties pastatą užrakina, einu į lauką ir čia praleidžiu visą naktį“, – pasakojo Onutė.
Moteris tikino, kad Kryžių kalnas jau seniai yra jos vienintelis pragyvenimo šaltinis. „Vasarą bent šiek tiek pinigėlių susirenku. Konkrečios sumos neįvardysiu. Bet tikrai nedaug. Maistui ir kelionei užtenka. Anksčiau vasaromis pavykdavo susitaupyti pinigų. Kadangi turiu problemų su sąnariais, tai net vaistų išeidavo nusipirkti. Šiemet nepavyksta. Matyt, visiems žmonėms dabar sunku“, – svarstė ji.
Atėjus žiemai moteris į Kryžių kalną nebevažinėja – suka link bažnyčių, kur pinigėliai byra kur kas smulkesni. „Žiemą sunku. Dažniausiai gaunu baltų centų. Retą kartą įmeta kokį litą. Žiemos metu kartais 2-3 litus per visą dieną tesusirenku ir tuos pačius dar kas nors gali pavogti“, – sakė ji.
Pagalbos surasti sunku
Pasiteiravus, ar pati neieško kokio nors darbo, už kurį gautų uždirbtą atlygį, Onutė purto galvą į šalis. „Man 73 metai. Nebeturiu jėgų ką nors daryti. Džiaugiuosi, kad paeinu. Kol pasiekiu Kryžių kalną visa kaip iš dušo ką tik išlindus būnu. Juk koks tas mano gyvenimas buvo. Nei pastogės, nei lovos. Ką aš begaliu dirbti. Garvežys ir tas puškuoja, o aš...“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar pati dar bando ieškoti pagalbos, moteris kukliai gūžteli pečiais. „Pas žmones pasiklausinėju.
Yra keli su kuriais keliais žodžiais persimetame. Bet jie pabėdoja, kad vieną kambariuką teturi, kad keliese gyvena. Žodžiu, žmonės patys savų problemų užtektinai turi. Todėl pati ir vargstu“, – teigė Onutė.
Tiesa, moteris neslepė, kad yra šiaulietė, kuri paremia maistu. „Yra viena močiutė, kuri penktadieniais ir sekmadieniais maisto atneša. O apie butus nedrįstu klausinėti. Teiraujuosi, gal turi kokį laisvą rūsį, skladuką ar garažą, bet niekas nieko... Net nenoriu daugiau šita tema kalbėti. Per daug skaudu. Kiek aš čia begyvensiu...“ – susigraudino senolė.
„Manau, kad čia tuščias reikalas... Žmonės jau ne kartą matė, kad sėdžiu ant suoliukų ar prie kokios tvoros. Ir visai nesvarbu, kad nei aš geriu, nei rūkau, jiems banamiai ne žmonės, o antžmogiai. Nebenoriu jokių skandalų. Ir taip jaučiuosi lyg visą gyvenimą koks velnias mane vaikytų. Noriu ramaus gyvenimo“, – baigdama pokalbį sakė ji.
Tapo sukčių auka
Policijos atstovai, sužinoję apie tai, kad senolė liko be dokumentų, tikino, kad ji tapo dar viena sukčių auka. „Jokiu būdu kitas asmuo negali išimti paso, tik pats. Atsiimti būtų galima su įgaliojimu, kuris yra patvirtintas pas notarą, bet išduodant būtinai turi atvykti pats žmogus“, – sakė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Pasų poskyrio specialistė Lina Kiaunienė.
Tuo metu Šiaulių miesto Laikino apgyvendinimo tarnybos socialinio darbo organizatorė Danutė Bogušienė tvirtino, kad asmenys, norintys apsigyventi vadinamuose nakvynės namuose, kuriuose deklaruojam 80 apgyvendinimo vietų, gali tik su dokumentais. „Yra tokia tvarka, kad žmogus, norintis apsigyventi pas mus, kreipiasi į Socialinės paramos skyrių, ten rašo prašymą, nurodo priežastį, kodėl nori gauti apgyvendinimą.
Tuomet paramos teikimo komisija svarsto žmogaus prašymą ir nusprendžia, ar skirti gyvenamąją vietą, ar ne“, – teigė ji.
Visiems kitiems, kurie neturi dokumentų, nuo lapkričio 1 iki gegužės 1 dienos siūloma jau minėta „vienos nakties“ paslauga.
„Tik tiek, kad šie asmenys negali čia būti dienos metu. Jiems tame pačiame pastate yra paruoštos atskiros patalpos. Pagal galimybes stengiamės atskirti, kad vyrai ir moterys gyventų atskirai“, – sakė Socialinio darbo organizatorė D. Bogušienė.
D. Bogušienė patvirtino, kad iš tiesų labai gerų sąlygų asmenys čia neranda – yra kriauklė, vanduo, tualetas. „Maisto jie negauna. Jei nori, turi eiti į Socialinės paramos skyrių, rašyti prašymus ir ta pati komisija skiria nemokamą maitinimą tam tikram laikotarpiui, pavyzdžiui mėnesiui ar dviem. Tiesa, galimybę pavalgyti turi ir tie, kurie talonų negauna. Tokie asmenys lapelyje užsirašo, kad šiandien ateis valgyti ir nuo dvyliktos valandos jiems yra dalijama košė“, – teigė ji.
