Saulėtas rytas Tel Avivo paplūdimyje. Kažkas deginasi, kažkas laikraščius ar knygas skaito, daugybė bėgiojančių ir mankštą darančių žmonių. O gražuolė lietuvė Simona Reuveni, apie kurią šįkart pasakoja LRT televizijos laida „Emigrantai“, čia ateina pasisemti gerų emocijų – žvelgia į krantą skalaujančios Viduržemio jūros tolį ir kiekvieną kartą pagalvoja, kokia ji laiminga.
Po to tradicinis kavos puodelis arba didžiulė stiklinė šviežiai spaustų sulčių. Ir taip jau trejus metus, nuo tada, kai iš gimtojo Kauno persikėlė gyventi čia, į didžiausią Izraelio miestą.
„Susipažinau su savo vyru [izraeliečiu] dar Lietuvoje. Jis studijavo mediciną paskutinius metus. Baigęs mokslus jis išvažiavo, bet mūsų bendravimas tęsėsi“, – pasakoja Simona.
Dvejus metus moteris su savo mylimuoju gydytoju anesteziologu Alonu Reuveni draugavo per atstumą, nuolat vienas pas kitą skraidė. Bet galiausiai pora nusprendė kelti vestuves ir pradėti kurti bendrus namus.
„Jam, kaip gydytojui, Izraelyje yra geresnės sąlygos tobulėti, todėl tokių svarstymų [Izraelis ar Lietuva] nebuvo. Bet man labai patinka, kad vyras nėra toks [užsispyręs], kad [gyventi turėtume] tik Izraelyje. Tiek jis, tiek aš esame pasiruošę pakeisti gyvenamą vietą – ar tai būtų Europa, ar Izraelis. Ieškome sau geriausios vietos. Šiandien esame čia“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.
Ištisus metus čia – vasara ir pavasaris. Šiltą klimatą Simona vadina didžiausiu šios šalies privalumu. Kitas dalykas, kuris patinka kiekvienai lietuvaitei, – Izraelyje užtikrintai būsite pastebėtos ir apipiltos komplimentais.
„Čia jų tikrai daugiau. Pavyzdžiui, išeini iš namų kažkur, tikrai nesijauti kažkokia ypatinga, bet sustoja, kalbina, sako, kokie gražūs drabužiai, kaip gražiai atrodai. Bet ausis jau priprato, jau nesureikšminu. Pradžioje būdavo keista, kai visi pypina iš mašinų. Gal čia dėl šviesaus gymio. Nors čia yra ir rusaičių, tai tikrai nieko [šviesiu gymiu] labai nenustebinsi, bet jiems tai yra egzotika, jiems tai yra gražu“, – teigia Simona.
Lietuvos pilietybės neatsisakys
Save ši išvaizdi blondinė vadina meilės emigrante. Gyvendama Lietuvoje ji niekada nesėdėjo be darbo ir nesiskundė blogu atlyginimu. Vos baigusi mokslus dirbo vaikų globos namų auklėtoja, po to tapo administratore privačioje plastikos chirurgijos klinikoje.
„Jeigu taip nebūtų susiklostęs mano gyvenimas, šiaip niekur tikrai nebūčiau važiavusi. Bet čia jau buvo mano vyras, žinojau, ką veiksiu – eisiu pirmiausiai mokytis kalbos. Darbas – nebuvo taip, kad reikia darbo, nes nėra, iš ko gyventi. Aš galiu ieškoti savęs, mokintis kalbų, kas man yra labai įdomu. Taigi ekonominiai dalykai mano atveju visiškai nieko nelėmė“, – atskleidžia Simona.
Kasdien ateidama į Tel Avivo paplūdimį ir stebėdama banguojančią jūrą Simona kiekvieną kartą pagalvoja apie Lietuvą. Spėlioja, kuriame horizonto taške galėtų būti sentimentais apipinta tėvynė.
„Aš tikrai Lietuvos už nieką nekeikiu, kad ji man kažko nedavė ar panašiai. Priešingai – išsilavinimą man suteikė, viskas gerai sekėsi ir tėvai turi darbus. Visi per daug nesiskundžiame. O norint gerai gyventi ir kažką pasiekti, visur reikia dirbti ir stengtis“, – mano lietuvė.
Simona teigia sprendimą išvykti priėmusi neskausmingai, nes visada mintyse save tikino, kad tai tik pabandymas: jeigu nepatiks – bet kada galės grįžti.
„Sesių, brolių neturiu, esu vienturtė, bet vis tiek giminės, draugai, močiutės – nepersiveši visų čia. Bet išvažiavau ir bendravimas nenutrūko, kadangi ryšiai mūsų šeimoje – labai glaudūs. Atstumas nė kiek netrukdo, nes į Lietuvą skrendu dažnai, jie atskrenda pas mane, bendraujame „Skype`u“. Dabar pasaulis susitraukęs, nėra kažkokio didelio atstumo ir dramatiškumo – kaip aš toli, visi kiti čia, o aš ten viena“, – sako Simona.
Izraelis – tai ne Anglija ir ne Airija. Čia kitos taisyklės, kiti įstatymai. Naujakuriams pradėti gyvenimą iš naujo truputį sunkiau nei Europos Sąjungos šalyse. Neseniai 31-ąjį gimtadienį atšventusiai Simonai stipriai pasitarnavo tai, kad ji čia atvyko dėl meilės, o ne dėl darbo paieškų.
„Nėra labai paprasta ir nėra labai sunku. Kadangi nesu žydė, jokių žydiškų šaknų neturiu, tai mums truputį užtruko tas pirminis procesas – visų dokumentų paruošimas. Buvo labai daug popierizmo. O dabar mes kartą per metus einame į Vidaus reikalų ministeriją – būna toks interviu, [kurio metu patvirtiname, kad] mes tikrai kartu gyvename, man duoda leidimą metams gyventi ir dirbti“, – pasakoja emigrantė.
Į Izraelį pastaraisiais metais plūsta didžiulė banga norinčių čia įsikurti, todėl valstybė smarkiai filtruoja atvykėlius. Tikrinimai rengiami vėl ir vėl. O jų metu, kai pareigūnai užduoda suktus klausimus, dažnai galima pasijusti nemaloniai – tarsi būtum sukčius.
„Dabar bus trečias kartas. Po penkerių metų yra galimybė gauti pilietybę. Bet nežinau, kaip bus Lietuvoje su ta dviguba pilietybe – ar ją bus galima turėti, ar nebus. Jeigu nebus galima, tai savo pilietybės nekeisiu“, – „Emigrantams“ tvirtina Simona.
Su vyru kalbasi lietuviškai
Daug kas Izraelyje išsisuka mokėdami anglų ar rusų kalbas. Tačiau vien su jomis visaverčiu šalies gyventoju jaustis negalėsi, sako Simona, nuo pat pirmos dienos sau pažadėjusi išmokti hebrajiškai. Penkis mėnesius trukę hebrajų kalbos kursai buvo linksmiausi mokslai Simonos gyvenime. Ji pasakoja, kad į Tel Avivą atvykę žmonės stipriai skiriasi nuo emigrantų kitose šalyse. Čia visi laimingi ir gyvenimu nenusivylę.
„Buvo įdomu. Mūsų grupėje buvo ir amerikiečių, ir rusų. Tai buvo vertimas ir į anglų, ir į rusų kalbas. Taigi girdėdavau per tą pamoką tris kalbas – penkias valandas per dieną penkis kartus per savaitę. Kai pareidavau namo, galva būdavo išūžta, kvadratinė, nieko nebesinorėdavo, o dar būdavo namų darbai. Bet visai smagu buvo, gerai laikas praėjo. Dabar susikalbu, suprantu viską, ką sako“, – teigia Simona.
Nors gyvena už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, nors aplink jos namus nėra nė vieno tautiečio, pagrindinė kalba, kurią iki šiol Simona naudoja, vis dar yra lietuvių.
„Su vyru kalbu lietuviškai, nes mano vyras puikiai moka lietuviškai – išmoko dar studijuodamas Kaune. Namie mes visą laiką kalbame tik lietuviškai. Su jo tėvais aš bendrauju anglų kalba. Hebrajiškai kalbu tik darbe“, – sako Simona.
Savo santuoką lygindama su lietuviškomis, pirmiausia Simona išskiria tai, kad namuose jos su vyru visai nekamuoja buities problemos.
„Mūsų santykiai yra labai lygiaverčiai. Aš galiu daryti tai, ką noriu, – yra laisvės, nėra tos buities. Lietuviai vyrai dažniausiai būna daug labiau buitiški – jiems vakarienė ant stalo būtinai turi būti. Pas mus – ne. Jeigu aš noriu, aš padarau vakarienę. Jeigu nenoriu, irgi nėra problemos, galima eiti kažkur [pavalgyti]. Jis tai priima. Jam žmona pirmiausiai yra draugė, pašnekovė, su kuria galima aptarti visus dienos įvykius ir visa kita“, – „Emigrantams“ atvirauja Simona.
Tai, kad skiriasi lietuvės ir žydo tikėjimai, šioje šeimoje niekada nebuvo problema. Anot Simonos, jeigu žmogų myli, nejauti nei kultūrinių, nei kitokių skirtumų.
„Mano vyras yra labai tolerantiškas, jis mane priima tokią, kokia aš esu. Aš esu krikščionė, galbūt nesu labai praktikuojanti, bet tokia aš esu, tokia gimiau ir mane performuoti jau būtų labai sunku. Kaip aš nenoriu jo keisti, taip jis nenori keisti manęs.
Jo šeima mane labai gerai priėmė. Dažnai būna, kad jei žydai labai religingi, jie nori tiktai žydės ir kitų nelabai pripažįsta. Bet su mano vyro tėvais viskas buvo labai normaliai. Jo mama yra gyvenusi Vokietijoje kurį laiką. Jie – kosmopolitiški, išsilavinę, turbūt tas lemia labai daug“, – vyro tėvams gerų žodžių negaili Simona.
Trisdešimt aštuonerių Alonas, pagal studentų mainų programą Lietuvoje baigęs medicinos mokslus, Tel Avive laikomas stipriu anesteziologijos specialistu. Lietuvė savo vyrą vadina ne tik talentingu, bet ir darboholiku.
„Jis labai daug atiduoda savęs darbui, bet, žinoma, gyventi galima, nesiskundžiam. Reikia džiaugtis tuo, ką turi ir ką išgyveni. Taip, mes turime savo butą – tai jaunai izraeliečių šeimai nėra labai įprastas dalykas, visi nuomojasi. Butą čia nusipirkti labai sudėtinga, kadangi labai aukštos kainos, reikia didelio pradinio įnašo. Jam kažkaip pavyko“, – sako lietuvė.
Gauti darbą lengva net ir vyresniems žmonėms
Medicinos sritis Izraelyje itin stipri. Į medikus nemažai investuojama, juos valstybė labai gerbia. Simona neslepia, kad jos vyro atlyginimas gerokai didesnis už vidutinę algą.
Pokalbius apie vienų ar kitų pažįstamų uždarbį lietuvė girdi kasdien. Tai buvo vienas keisčiausių vietinių žmonių skirtumų, prie kurio jauna moteris vis dar negali priprasti.
„Lietuvoje gal labiau jis paslėptas. O čia darbe sakau – štai mano vyras [yra medikas], tai [kolegos sako] – vadinasi, jūs turite pinigų. Taip tiesiai šviesiai. Aš tai nemėgstu girtis tokiais dalykais. Jie ne tai, kad giriasi, jiems labai natūraliai kažkaip viskas gaunasi. Apie pinigus jiems kalbėti tas pats, kaip mums apie krepšinį“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovė.
Simona kiekvieną dieną savo akimis mato Izraelio turtuolius. Šiuo metu lietuvė dirba juvelyrinių dirbinių pardavėja prestižinėje miesto zonoje. Simona pasakoja šį darbą gavusi nesunkiai.
„Čia labai paprasta rasti darbą. Man šitas darbas Izraelyje yra trečias per trejus metus. Kasmet po darbą, nes taip man susiklostydavo – dirbdavau, dirbdavau, norėdavau aplankyti Lietuvą ilgam, o čia nėra mėnesio atostogų, tai ką – išeini iš darbo ir važiuoji savo reikalais.
Vienąkart iš viso nuėjau į pirmą vietą, paklausiau, gal reikia darbuotojo, sako – taip, ateik, priimsime tave. Niekas čia nedaro jokių didelių interviu. Paklausinėja kelių esminių klausimų ir mato, ar tinki, ar ne. Svarbiausia čia yra bendravimas su žmonėmis – jeigu moki bendrauti, viskas gerai“, – tikina emigrantė.
Kad tave pastebėtų, čia net nereikia turėti aukštų pasiekimų. Dažnai, aiškina Simona, darbdaviai net netikrina gyvenimo aprašymo: „Aišku, žiūrint, ką nori dirbti. Pavyzdžiui, pardavėjai jo tikrai nereikia.“
Pasako Simonos, pardavėjo darbas Izraelyje yra gerbiamas: „Nes tu parduodi, neši įmonei pelną, jie tau moka premijas ir panašiai – čia pardavėjas daug svarbesnis negu Lietuvoje.“
Dauguma Simonos kolegių – už ją vyresnės moterys. Pasak lietuvės, Izraelyje darbo gauna visi, nesvarbu, kiek žmogui būtų metų.
„Kas man čia dar labai patinka – čia nediskriminuoja vyresnių žmonių dėl amžiaus. Pavyzdžiui, pas mus parduotuvėje buvo toks atvejis, kai atėjo dirbti 60 metų moteris, prieš tai dirbusi banke – jai trūko kelių mėnesių iki pensijos ir ją priėmė dirbti pardavėja. Niekas nesako, kad tu – sena ar negraži“, – darbo rinkos Izraelyje privalumą įvardija Simona.
Darbo leidimų užsieniečiams niekas lengvai nedalina
847 eurai – toks pakankamai solidus Izraelyje šiuo metu yra minimalus atlyginimas, mokamas nekvalifikuotiems darbininkams. Bet didžioji dauguma šalies gyventojų uždirba bent apie 1,5 tūkst. eurų.
„Visi uždirba šiek tiek daugiau, negu minimumą. Nežinau, kaip man sektųsi pragyventi iš savo atlyginimo. Aišku, kažkaip pavyktų, bet kadangi mano vyras viskuo pasirūpina, tai mano atlyginimas lieka man pačiai kaip kišenpinigiai. Taigi man jo puikiausiai užtenka“, – pasakoja emigrantė.
Simona, kaip ir kiti Izraelyje apsistoję lietuviai, nemano, kad ši šalis mūsų emigrantams kada nors taps patrauklesnė už, pavyzdžiui, Angliją. Kliūtis vienintelė – sunku legalizuotis, o dirbti neoficialiai yra pavojinga.
„Niekas čia jų nelaukia išskėstomis rankomis. Sienos čia nėra atviros, kaip Europos Sąjungoje. Reikalingi darbo leidimai, o jų taip lengvai niekas nedalina. Reikia turėti arba šaknų, arba antrąją pusę [iš Izraelio], arba būti labai kvalifikuotu specialistu, kad darbdavys būtų suinteresuotas, jog atvažiuotum būtent tu – gal tada jis tau [leidimą] ir sutvarkys“, – sako Simona.
Didelės algos – didžiulės ir išlaidos, juokiasi Simona, skaičiuodama, kaip brangu save išlaikyti dieną naktį gyvame Tel Avive.
„Paprastiems imigrantams, pradedantiems gyvenimą čia nuo nulio, nėra lengva, čia viskas brangu. Buto nuoma – brangi, be to, reikia sąskaitoje turėti pinigų, kad galėtum išsinuomoti butą. Jeigu buto nuoma, tarkime, kainuoja 5 tūkst. [šekelių] mėnesiui, o prašo už penkis mėnesius, tai bent 20–30 tūkst. turi turėti banko sąskaitoje, kas dažnam lietuviui nėra labai jau paprastas dalykas“, – teigia Simona.
Aptaria, ką daryti, jei negrįžtų iš karo
Didžiausias sukrėtimas, kurį per trejus metus Izraelyje net du kartus patyrė Simona, buvo privalomas vyro šaukimas į karo frontą.
„Nelinkėčiau to jausmo niekam, nes apima visiška nežinomybė. Nežinai, nei kada vėl pamatysi, nei kaip. Nepavydėtinas jausmas. Ypač kai buvo į tą pirmą karą išėjęs. Kai į antrą – jau daugmaž žinojau, kad kažkur privažiuos, galės paskambinti ir panašiai“, – prisimena Simona.
Iškviestas kariauti lietuvės sutuoktinis jai visuomet pasako, ką daryti tuo atveju, jeigu jis nebegrįžtų, net paaiškina, kaip tvarkytis su jo sąskaitoje sukauptais pinigais: „Esame aptarę šituos reikalus, nors labai nemėgstu apie juos kalbėti. Visą laiką sakau: tu grįši, viskas bus gerai.“
Simona meldžiasi, kad tokių iškvietimų jų gyvenime būtų kuo mažiau. Daug kas specialiai dėl to suplanuoja šeimos pagausėjimą, tačiau šiuo pavyzdžiu lietuvės ir žydo šeima neketina sekti.
„Dar kokius artimiausius dvejus metus – tikrai ne. Duodam sau laiko. Ne dėl to, kad nemylėtume vaikų, bet tiesiog dar norisi pagyventi sau. Dabar taip puiku, kad sugalvojam ir skrendam savaitgaliui į Londoną ar Paryžių atsigerti kavos. Mes esame labai atsakingi, į viską žiūrime labai rimtai, tai, įsivaizduoju, tėvystei ir motinystei irgi labai rimtai atsidėtume. Nežinau, nesinorėtų tų mažų kūdikėlių visur tąsyti“, – teigia emigrantė.
Simona stengiasi kuo daugiau keliauti. Tiesa, maršrutas į gimtąjį Kauną dažniausiai būna tik kartą per metus: „Dažniausiai grįžtu rugpjūtį, kadangi čia prasideda didžiausi karščiai. Ir šiaip labai geras metas, kadangi atostogauja dauguma draugų, giminių, šeima. Todėl labai gerai viskas susidėlioja.“
