Pasirodo, kad „Kulinarijos studijoje“ dirbantis Gian Luca Lietuvą jau seniai laiko savo namais. Kulinaras čia ne tik dirba, bet ir yra sukūręs šeimą. Kaip teigia virtuvės profesionalas, labiausiai mūsų šalis jį žavi žmonėmis ir gamta.
Apie didelę gražią šeimą svajojantis vyras tikina, kad jo namuose virtuvėje sukasi ne tik jis. „Esu labai laimingas, kai gamina kiti“, - juokiasi jis ir priduria, kad labai mėgsta savo žmonos Eglės ruošiamus šedevrus.
– Kulinarija jums tikrai ne naujovė, o štai televizijos laidą vesite pirmąjį kartą. Ko žiūrovai gali tikėtis „Gardu gardu“ laidoje?
– Tai yra pirmas kartas, kuomet aš ir Ali dirbsime kartu apskritai. Esame draugai, bet niekada neturėjome progos kurti kažką drauge. Abu per daug užsiėmę, tačiau dabar turėsime bendrą kulinarinę laidą. Joje būsime tik mes, norime, kad tai būtų linksma laida, kurioje nebijotume žaisti ir eksperimentuoti virtuvėje. Tikimės, kad tai bus linksma ir skanu.
– Prieš kiek metų susipažinote su Ali Gadžijevu?
– Susipažinome maždaug prieš tris metus, tada kai grįžau į Lietuvą.
– O kiek laiko esate pažįstamas su kulinarija?
– Seniai, nuo kokių 15 metų. Tai gana nemažai. Mano šeimoje su kulinarija buvo neįmanoma nesusipažinti. Pas mus vyrauja meilė maistui, todėl tai visada mane lydėjo gyvenime. Tačiau kurį laiką tai nebuvo man svarbiausia, teikiau pirmenybę sportui. Kiekviename gyvenimo etape turėjau vis kitą svajonę, kol galiausiai apsistojau ties kulinarija.
– Meilė maistui – ar tai įgimtas italų bruožas?
– Nemanau. Galiu pasakyti, kad italai visi mėgsta skaniai pavalgyti, tačiau ruošti maistą – jau yra kita kalba. Kai užaugau, supratau, kad noriu turėti supratimą apie maistą. Norėjau žinoti, kodėl tam tikri patiekalai yra ruošiami būtent taip ir ne kitaip, todėl nusprendžiau to mokytis.
–Kas jus atviliojo į Lietuvą?
–Keista, bet ne maistas. Pradžioje mane atviliojo Lietuvos biatlono federacija. Turėjau galimybę ten dirbti bendro fizinio rengimo treneriu. Tai buvo visiškai kita sritis. Po kelių metų viską palikau ir atvažiavau čia bandydamas save. Rizikavau, bet buvau jaunas, tad galima. O galiausiai Lietuvoje likau dėl to, kad supratau, jog tai yra mano šalis. Šiandien čia kuriu šeimą.
– Ar jūsų žmona lietuvė?
– Tiktai taip. Raskite tokį kvailą, kuris atvyktų į Lietuvą ir susirastų užsienietę (juokiasi). Kai susipažinau su Egle supratau, kad ji mane labai traukia, tačiau ne dėl jos likau čia. Lietuva jau buvo mano namai.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Su žmona auginame du vaikus ir norime dar! Bent jau dar vieno tikrai reiktų, kad į gyvenimą išleistume +1. Turime 5-erių dukrytę Magdą ir 3,5 metų sūnų Beną.
– Turbūt Lietuvoje nebesijaučiate svečiu?
– Kartais būna. Priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Bet man atrodo, kad svetimu galėčiau jaustis ir Italijoje. Būna visko. Kiekviena diena skirtinga. Reikia būti suaugusiu ir suprasti, kad toks yra gyvenimas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad lietuviai iš pradžių būna šalti, bet kai tave pažįsta, priima kaip savo šeimos narį. Dėl to negaliu skųstis ar sakyti, kad čia jaučiuosi nepriimtas. Tai būtų didžiulis melas, po kurio turėtų mane iš čia išvaryti (juokiasi).
– Kas taip jus sužavėjo Lietuvoje, kad panorėjote čia likti gyventi?
– Pažiūrėkite aplinkui! Čia visur vyrauja gamta. Būdamas sostinėje tu turi galimybę gyventi, turiu omenyje, Vilniuje žmonės gali vienu metu jausti visišką didmiesčio komfortą ir kartu turėti galimybę nuo viso to atitrūkti gamtoje.
– Galbūt pastebite ryškiausius skirtumus bendravime tarp italų ir lietuvių?
– Kartais lietuviai būna labai kategoriški. Jie pirmiausiai į bet kokį klausimą atsakys „ne“, tačiau po pokalbio atsiras „galbūt“ ir vėliau galiausiai sutiks. O štai italai suskubs sakyti „taip“, tačiau vėliau nieko iš to nesigaus (juokiasi). Kitą skirtumą pastebiu maiste – italai renkasi minimalizmą, paprastumą, o lietuviai viską mėgsta daryti pompastiškai, mandrai. Gali būti, kad būsiu nebetinkamas čia ir krisiu iš rinkos (juokiasi).
– O jei kalbėtume apie moteris?
– Lietuvės labai gražios, bet ir Italijoje yra daug gražių moterų. Sutinku, kad koncentruotai gražių moterų Lietuvoje yra, ko gero, daugiausiai nei bet kur kitur. Sunku surasti nepatrauklią. Tačiau tikiu, kad grožio galima rasti visame pasaulyje.
– Ar daug esate apkeliavęs pasaulio šalių?
– Tiesą sakant, ne. Mano žmona yra daugiau keliavusi nei aš. Tai, kad lietuviai mažai keliauja – mitas. Tikiu, kad jūs matėte daugiau pasaulio, nei italai. Mano tautiečiai nori keliauti, tačiau dažnai nėra iš ko. Stengiuosi po truputį išmokti keliauti ir tai pradėjau daryti būdamas Lietuvoje.
– Kokios šalys jūsų kelionių sąraše?
– Noriu pamatyti Japoniją, dėl to, kad man patinka jos stilius, senovinė virtuvė. Taip pat norėčiau pamatyti Ameriką. Tai sena svajonė, kurią norėčiau įgyvendinti. Grįžti į Balį būtų taip pat labai šaunu. Norėčiau pabūti visur, kur dar nebuvau, tad sąrašas ilgas.
– Galbūt kelionės jums padeda rasti naujų skonių virtuvėje?
– Taip, bet gaila, kad neturiu tiek daug laiko atsipalaiduoti, jog to dar labiau ieškočiau. Išvykus į kitą šalį norisi pasisemti žinių, o tam reikia bent kokio mėnesio. Stengiuosi ragauti visko, kas įmanoma, kad turėčiau kuo daugiau patirties.
– Kas tapo jūsų egzotiškiausiu patiekalu?
– Filipinai turi vieną tradicinį patiekalą, kurio buvo neįmanoma valgyti. Tai kažkas baisaus. Dabar tiksliai neįvardinsiu kaip jis vadinasi, tačiau tai buvo kažkokie maisto likučiai. Norvegija labai nustebino savo tradicine menke. Daugelis jos vengia dėl nemalonaus skonio, o man visai patiko.
– O ką išskirtumėte kaip jūsų mėgstamiausią patiekalą? Galbūt naminis maistas?
– Dievinu tikrą gerą rameną. Tai mane veža. Žinoma, mėgstu savo mamos kukulius su baklažanais. Tai labai skanu. Labai mėgstu kai žmona man padaro kiaušinienę su bulvėmis. Tai paprasta, bet labai skanu. Ir dar spirgučiai!
– O kaip itališka pica?
– Ne, tai ne mano regionas, ne mano tradicija. Esu kilęs iš Šiaurės Italijos, prie kalnų. Pica man patinka, bet tai nėra mano mėgstamiausias maistas.
– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvių tradicinius patiekalus?
– Skanu. Mėgstu žemaičių blynus. Cepelinai taip pat labai patinka, bet reikia mokėti juos skaniai paruošti. Vilniuje sunkiai randu skanių cepelinų, tad jei atvyksta turistai, nelabai žinau, kur juos nuvesti. Šaltibarščiai skanu, bet vasarą jie valgomi kone kasdien. Jau šiek tiek pabodo, man reikia įvairovės.
– Kokias savo asmenybės savybes išskirtumėte, kurios jums padėjo tapti kulinaru?
– Nebijau eksperimentuoti, tačiau labiausiai man patinka maisto ruošos procesas. Suprasti, kaip, kas ir kodėl yra daroma. Mėgstu mokytis ir savo patirtį atskleisti kulinarijoje. Noriu keliauti į priekį. Tai yra kelionė be pabaigos. Ir vis tiek visko nesuspėsiu išmokti.
– Esate sau griežtas?
– Taip. Mėgstu save papeikti, tačiau tai verčia tobulėti.
– Kur save matote ateityje?
– Lietuvoje ir kulinarijoje. Jaučiu, kad jau esu atradęs save.
