Tai tik mintys. Bet jos – prasmingos.
Leonardo DiCaprio, aktorius, 34 metai, Niujorkas
Skirtingai nei kitų aktorių, mano likimas nebuvo nulemtas iš anksto. Aš augau Holivudo lūšnose ir maniau, kad užaugęs tapsiu kokiu nors idiotu.
Nežiūrint to, kad gimiau Holivude, iki 13 metų maniau, kad būti aktoriumi - tai kažkas panašaus į masonizmą, kažkas, kas yra kraujyje ir perduodama tik genais. Man kažkodėl net į galvą neatėjo, kad galima tiesiog pasamdyti agentą ir atvykti į bandomuosius filmavimus.
Nemėgstu mokyklos: ten verčia mokytis tai, apie ką tu visai nenori žinoti.
Mokykloje mane mažai kas pastebėdavo. Bent jau iki tol, kol iš neturėjimo, ką veikti, nepradėjau vaizduoti idioto pamušta ranka.
Pirmas bučinys buvo pats šlykščiausias mano gyvenimo pojūtis. Ta mergina įsigudrino į mano burną prileisti tiek seilių, kad po to, kai visa tai, ačiū Dievui, baigėsi, aš ėjau ir spjaudžiausi porą kvartalų.
Aš ne gėjus.
Manau, kad mane sunku pavadinti atkakliu žmogumi, tačiau faktai rodo ką kitą. Tais metais, kai man sukako 15 metų, dalyvavau kokioj 160 atrankų, tačiau negavau nė vieno vaidmens.
Filme „This boy's life“, 1993. („News Bridgepix“ nuotr.)
Man visada patiko, kaip mano mama vertina mano sėkmę. Pamenu, kai staiga išgarsėjau, ji kiekvieną rytą ateidavo į mano kambarį ir sakydavo: „Lipk iš lovos, daryk mankštą ir baik tinginiauti, mažas apsimiegojęs kirmine!“
Džiaugsmas dėl šlovės praeina gana greitai, ir tu supranti, kad pagrindinis įvertinimas yra ne tai, kad tave gatvėje pradėjo pažinti kiekvienas praeivis, o tai, kad tavo filmai išliks ir po tavo mirties.
Kur šiandien beeičiau, žmonės visur žiūri į mane išpūtę akis. Iki šiol negaliu suprasti, ar tai reiškia, kad jie mane pažįsta, ar jiems tiesiog atrodo, kad esu netinkamai apsirengęs.
Nemanau, kad reikėtų nekęsti paparacų. Žinoma, tai įsiveržimas į asmeninį gyvenimą. Tačiau mane iš tiesų pykina, kad Holivudo žvaigždės gali valandų valandas kalbėti apie tai, kaip jie nekenčia paparacų, tačiau visuomet džiūgauja, kai geltonojoje spaudoje pasirodžiusiose nuotraukose jie gražiai atrodo.
Įtariu, kad būti vienišam - gana sunku.
Man patinka pačios paprasčiausios moterys - tos, kurias kiekvieną dieną matai gatvėje: studentės, padavėjos ir pan. Labai dažnai į vakarėlius ateinu su merginomis, kurios man - tik draugės. Man atrodo, kad tai labai paprasta mintis, tačiau jos niekas nesupranta: jeigu eini su mergina į kiną, tai nereiškia, kad tu nori ją pasiguldyti į lovą.
Tai, kad į vakarėlius kartais ateinu su bičiuliais, visai nereiškia, kad esu gėjus arba ruošiuosi juo tapti.
Labiausiai pasaulyje norėčiau būti neatsakingu idiotu. Tačiau, kai pagalvoju apie tokio elgesio pasekmes, suprantu, kad vargu, ar galiu sau tai leisti.
Tai, ko aš mažiausiai norėčiau - tapti tipišku pasiturinčiu Holivudo išsigimėliu. Vaikystėje buvau vargšas ir tuomet jaučiausi iš tiesų laimingas.
Niekuomet nebandysiu atkalbinėti ko nors nuo narkotikų. Jeigu žmogui keletą kartų iš eilės sakai „ne“, tu tik paskatini jį tai išbandyti.
Jei manęs paklaustų, su kuo, iš jau mirusių žmonių, norėčiau pakalbėti, atsakyčiau: su Orsonu Welles‘u tą akimirką, kai jis kūrė „Pilietį Keiną“. Tačiau žurnalistai niekuomet neužduoda to klausimo.
Leo, 2006-ieji. („News Bridgepix“ nuotr.)
Man atrodo, kad pagrindinė Amerikos problema tai, kad ji bando įvesti savo tvarką tose šalyse, kurių visiškai nepažįsta.
Daugiau nei 90 proc. to, ką skaičiau apie save įvairiuose žurnaluose, buvo siaubingai mutavusios suplėkusių internetinių gandų versijos. Pavyzdžiui tai, kad esu gėjus.
Mane sunku nustebinti. Labiausiai neįtikėtiną dalyką mačiau Afrikoje. Du jauni liūtai sotinosi negyva antilope gnu. Paskui iš krūmų išlindo maži liūtukai. Vyresni liūtai užleido jiems vietą, leisdami pasiekti geriausius kąsnelius. Ir visi kartu jie aplipo dvėselieną, kaip skruzdėlės saldainį.
Man norisi manyti, kad dokumentinis filmas režisieriaus neturi, nes tikrasis jo režisierius – Dievas.
Afrika - viena iš paskutinių vietų, kur dar galiu likti neatpažintas.
Nuostabiausia, kad apie Afrikos problemas aš susimąsčiau ne po žinių reportažo, bet paklausęs Kanye Westo dainų.
Po filmo „Kruvinasis deimantas“ (2006 metų filme su Leonardo DiCaprio pasakojama apie deimantų verslą karo Siera Leonėje fone) aš pradėjau į deimantus žiūrėti su atsargumu. Tiksliai neatsimenu, kada paskutinį kartą juos pirkau. Greičiausiai, pirkau juos savo motinai, nes ji - vienintelis žmogus, kuriam aš galėčiau nupirkti deimantus. Bet tada, deja, man neatėjo mintis prieš perkant sužinoti, kokia šio akmens istorija.
Aš gana daug laiko praleidau Afrikoje ir mačiau, su kokiomis problemomis ten susiduria žmonės. Grįžęs namo supratau, kad daugiau nenoriu girdėti apie jokią problemą, kurios neduoda ramybės mano aplinkos žmonėms.
Svarbu atsiminti: kiekvieną kartą kažką pirkdamas, tu 100 proc. palaikai politiką kompanijos, kuri pagamino tą daiktą.
Man atrodo, kad svarbiausias šiandienos klausimas - kaip priversti žmones vartoti mažiau.
Stengiuosi kuo mažiau kenkti aplinkai - ant mano stogo įrengtos saulės baterijos. Važinėju hibridiniu automobiliu - „Toyota Prius“, kuris išmeta 75 proc. mažiau anglies dvideginio nei įprasta mašina. Tokias pačias mašinas nupirkau savo mamai, tėvui ir jo naujai žmonai. Bet žinau, kad to neužtenka. Pavyzdžiui, prie mano namų neįrengta kompostavimo duobė.
Kiek pamenu, vaikystėje svajojau būtų biologu.
Neseniai kinematografas šventė 100 metų jubiliejų. Bet, jei pagalvoji, per tuos šimtą metų kine nebuvo padaryta ir šimtoji dalis to, kas galėjo būti padaryta.
Nesuprantu, kodėl šiandien tiek mažai žmonių kuria filmus. Juk dabar kiekvienas gali nusipirkti skaitmeninę kamerą ir įrengti filmavimo aikštelę tiesiog garaže.
Jei filmą kuri tik tam, kad kažką įteigtum pasauliui, ir nesistengi žmonėms kartu suteikti ir pramogą, - tai bus tik tuščias laiko leidimas.
Neturiu jokių politinių siekių, ir mane mirtinai gąsdina žmonės, kurie jų turi.
Man iš esmės patinka, kaip sutvarkytas šis pasaulis.
Baimių turiu ne tiek ir daug: bijau ryklių, ateivių ir globalinio atšilimo.
Visada siekti tiesos.
Šaltinis: „Enquire“
Leo, 2005. („News Bridgepix“ nuotr.)
