Oksana LAURUTYTĖ
Artinasi Visų šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo dienos, kurios tampa tikru išbandymu gyviesiems. Miestų gatvės užsikemša nuo automobilių spūsčių, parduotuvių lentynose nebelieka žvakių ir chrizantemų, o aplankę visos šalies kapinėse palaidotus artimuosius į namus žmonės grįžta pavargę ir pikti. Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kunigas vienuolis jėzuitas tėvas Stasys Kazėnas SJ sako, kad nėra jokios būtinybės per Vėlines bėgti per visus kapus – tai mirusiajam nepadės. Jei grįžti namo piktas, jau geriau būtum sergančią kaimynę aplankęs. „Mirčiai mes suteikiame neteisingą reikšmę, per didelę galią. Mirtis yra natūralus dalykas ir jai reikia pasirengti“, – sako kunigas.
Kodėl mes gūžiamės?
Pavasarį Šiaulių Ginkūnų kapinėse turėtų atsirasti pirmasis kolumbariumas – taip sprendžiamas laisvų kapaviečių stygius mieste. Kremuoti ar nekremuoti mirusiojo – klausimas, kankinantis ne vieną. Kažkam vien žodis „sudeginimas“ skamba makabriškai, kažkas įsivaizduoja, kad kremacija lygiai toks pats žmogaus laidojimo būdas kaip ir įprastinis. Juk kūnas ir kapo duobėje sunyksta.
Tėvas Stasys Kazėnas sako, kad jei iškyla dilema, ką daryti – kremuoti ar ne, reikia blaiviai žiūrėti į realybę. Geriau yra laidoti, nei deginti, nes žmogaus kūnas yra sukurtas panašumu į Dievą, todėl yra gerbtinas. Gyvenimas viską apsprendžia, vis dėlto svarbiausias klausimas: ką reiškia jausti amžinybėn išėjusį artimąjį?
Reikia įvertinti savo požiūrį į gyvenimą, į mirtį ir klausti savęs, ar yra pomirtinis gyvenimas, ir koks jis yra. Ką reiškia namuose saugoti urną? Kol žmogus gyvas, kartais prašo jį palikti ramybėje, nes nori poilsio. Tikinčiajam mirtis – poilsis po darbo ir gyvenimas po mirties.
„Mirusiajam reikia duoti poilsį, ramybę ir jos netrikdyti. Kapinėse natūraliai nekyla noras triukšmauti. Jei namuose klausaisi trankios muzikos, o ten yra artimojo pelenai, juk jauti kažkokį susikirtimą. Pagal bažnyčios mokymą viskas yra Dievo dovana. Žmogus gyvena, kad Dievą pažintų, jį mylėtų, garbintų ir užsitarnautų amžinąjį gyvenimą. Atėjus mirčiai, baigiasi mūsų metas, kai galime užsitarnauti amžinąjį gyvenimą. Miręs išeini į kitą gyvenimą, gauni teisingą atlygį. Jei laikau pelenus namie, o kai reikia su mirusiuoju pasikalbu, aš mirusiojo nepaleidžiu. Neleidžiu jam ilsėtis. Reikėtų jį palikti ir gyventi savo gyvenimą“, – sako kunigas.
Kartais mirusysis pats išreiškia valią būti kremuotas. Jo valią reikia gerbti. „Neįvykdai mirusiojo valios, lieki gyventi su ta mintimi. Vis dėlto blogiau yra tada, kai vaikai nevykdo mirštančiojo prašymo pakviesti kunigą, kad galėtų prieiti išpažinties. Žmogus negavo sustiprinimo ligos patale, nuodėmių atleidimo, kančios įprasminimo“, – sako S. Kazėnas.
Laidotuvėse susitikę giminaičiai neretai bijo džiaugtis vienas kitą pamatę, apsikabinę. Nusijuokę tarsi gūžiasi, nes taip daryti nedera. „Kodėl mes gūžiamės? Nes mirčiai suteikiame neteisingą reikšmę, per didelę galią. Mirtis yra vartai, per kuriuos susitinkama su Dievu. Sveikai žiūrint, su aiškiu ramiu tikėjimu, tai yra džiaugsmas. Nereikia dirbtinio liūdesio ir dirbtinio džiaugsmo. Mirtis yra natūralus dalykas“, – sako kunigas.
Geriausias atsakymas – „ačiū“
Anot jėzuito, nūdieną laidotuvės nebėra tokios, kokios turėtų vykti katalikų bendruomenėje. Laidotuvės tapo verslu. Mirusiojo artimiesiems pasiūlomas atitinkamas kiekis žvakučių, karstas, kitos paslaugos ir pasakoma, kiek reikės sumokėti. „Kas tai yra? Tai – prekyba“, – sako pašnekovas.
Mes atliekame kažkokias apeigas, bet nebeišgyvename tikrosios realybės. Mirė žmogus, jaučiamas skausmas, netektis, bet neišgyvenamas susitikimas su Dievu. Tai reiškia, kad neįvyksta susitikimas su tuo, kuris davė gyvenimą ir kuris per mirtį paima į amžinąjį gyvenimą. Plaukiama paviršiumi, skubama pavalgyti, išgerti ir išsivaikščioti.
Pirmiausia žmogaus gyvenimas turi būti krikščioniškas. Reikia atitinkamai nusiteikti ligai, mirčiai. Mirčiai reikia pasiruošti. Tai turi padaryti pats žmogus ir jo artimieji.
„O kaip būna? Artimieji žino, kad jis mirs, bet niekas nedrįsta jam pasakyti, kad jam liko nedaug laiko. Vis tiek daromos procedūros, kurios nepadės, leidžiami vaistai, kurie nepagydys. Sergančiajam niekas nepasako, kad jis stos Dievo akivaizdon, kad jis išeina. Jam atimama galimybė pasakyti savo vaikams, artimiesiems gerus žodžius, atsisveikinti, atsiprašyti. Testamentais dabar pasirūpinama, o nepasakytų žodžių skausmas išsinešamas su savimi“, – sako kunigas.
Mes nežinome, kodėl miršta vaikai. Yra sakančių, kad kančios artimiesiems skirtos tam, kad jie atrastų Dievą, atrastų tikėjimą. Tėvas Stasys sako, jog tikslingiau sakyti, kad tai yra slėpinys.
„Mano vaikas mirė, o aš save kaltinsiu, kad kažką ne taip dariau? Išgyvenant vaiko netektį tėvai nebūtinai atranda Dievą. Jie ir nusigręžia nuo jo. Ne visada galima atsakyti į klausimą „kodėl?“. Geriausias atsakymas būtų: „Ačiū“. Mane palietė ši kančia, todėl ačiū, nors nesuprantu, bet nusilenkiu slėpiniui. Jeigu iš Dievo priimame tai, kas yra gero, kodėl neturėtume priimti kančios?“ – Jobą iš Senojo testamento cituoja kunigas.
Vėlinės – ypatingas pagalbos mirusiems laikas
Senais laikais, kai vykdavo laidotuvės, jose dalyvaudavo visas kaimas. Dalyvavo ir vaikai. Jie natūraliai matė, kad egzistuoja mirtis. Dabar laidotuvėse vaikų nebėra. Kodėl? Kodėl vaikui niekas nepasako, kad močiutė iškeliavo pas Dievulį? O kai dvidešimtmečiui reikia artimą laidoti, jis pasimeta, nežino, ką daryti. „Žmogau, tu Mėnulyje gyvenai? Niekada nelaidojai kaimyno, draugo, giminaičio? Kodėl mes slepiamės nuo gyvenimo realybės? Nukertame savo šaknis, blaškomės ir nebežinome, ką daryti“, – sako kunigas. Žmogus į laidotuves atneša gėles, joms išleidžiami pinigai, o juos geriau atiduoti artimiesiems. Tai būtų didelė pagalba. „Mirusiajam gėlės nepadės. Jam padės malda“, – sako kunigas.
Per laidotuves dera prisiminti visus šventuosius, giedoti Visų Šventųjų litaniją, atnešti karstą į bažnyčią, pasimelsti ir mirusį palydėti į kapines. Dabar visa tai nubraukta. Visi skuba, bet kur skuba? Juk pabaigsi tuo pačiu. Mūsų gyvenimo ritmas išties greitas, bet tą ritmą mes patys susidėliojome.
Anot kunigo, lygiai taip pat Vėlinės, lapkričio 2-oji, tam ir skirta. Lapkričio 1-ąją prisimename visus šventuosius. Daug šventų žmonių gyveno ir jie mokėjo tame gyvenime daug gero padaryti. O per Vėlines prisimename visus mirusiuosius ir už juos meldžiamės, kad ir jie patektų tarp šventųjų.
Ar tas prisiminimas nėra trukdymas ilsėtis? „Ne, čia ne tas variantas, kai laikai savo sekcijoje urną. Mirusiųjų prisiminimas – tai malda už juos ir apmąstymas, ko mane mokė tėvas ir motina. Žiūriu, ar taip tikrai gyvenu. Prisimenu jų gerus darbus ir prašau Dievo duoti jiems ramų poilsį“, – sako paš-nekovas.
Per Vėlines nėra būtinybės bėgti per visus kapus. Tai mirusiajam nepadės.
„Vėlinių esmė – melstis, dalyvauti mišiose, eiti išpažinties, priimti šv. Komuniją ir aukoti už mirusiuosius. Mirusių diena – ypatingas pagalbos jiems laikas“, – kalba kunigas.
O jei giminės bars, kad neaplankei visų kapų? „Nesvarbu, kas ką sakys. Svarbu žinoti, kodėl taip elgiesi. Šventas raštas sako, kad jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvu. Aš žinau, kad man nėra būtina aplankyti visų artimųjų kapų, man svarbu pasimelsti už artimuosius. Nesakau, kad nereikia aplankyti kapų. Lakstome, nenurimstame, vieni giminaičiai palaidoti viename, kiti – kitame Lietuvos kampe. Nereikia verstis per galvą. Grįžti namo pavargęs, supykęs. Jau tada geriau nueiti sergančią kaimynę aplankyti“, – sako kunigas ir pacituoja Vaižgantą: „Nešdamas laimę kitiems – pats tampi laimingu.“
