Taip sako mano pašnekovė. Galvoje aptikę auglį, neurochirurgai jai prognozavo likus gyventi penkerius metus. Anot jų, šiemet – paskutinieji metai.
Prasidėjo nuo kraujo iš nosies
Tai ji sužinojo Kauno klinikose, kuriose apsilankė savo buhalterės paskatinta. Laima (vardas pakeistas) – žinoma Tauragės verslininkė. Neretai jai tenka keliauti iš miesto į miestą. Vienos tokių išvykų metu jai iš nosies nenustodamas ėmė bėgti kraujas. Jį sustabdyti pavyko tik medikams. Vėliau atsirado stiprūs galvos skausmai. Priepuoliai dažnėjo.
– Į ligoninę atvykau penktadienį. Savaitgaliui turėjau planų. Tačiau teko juos visus pamiršti – manęs nebeišleido. Po keleto dienų operavo. Gydytojai patarė artimiesiems melstis klinikų koplyčioje. Pabudau intensyviosios priežiūros palatoje. Joje, be manęs, dar buvo slaugomas kitas ligonis. Kol atgavau sąmonę po narkozės, jis jau buvo miręs. Teko suvokti, kad visa tai rimta. Kad ir mano mirtis visai šalia, – pasakojo Laima.
Pirmas atvejis darbo praktikoje
Adenoma, nepiktybinis liaukinis auglys, „įsitaisė“ jam nebūdingoje vietoje – galvoje ties dešiniuoju moters smilkiniu. Buvo pašalinta tik dalis auglio. Likusią liesti pavojinga, mat, anot Laimos, ji buvo apraizgyta kraujagyslėmis. Susirūpinusi savo likimu, ji konsultavosi ir su dvasininkais, ir su ekstrasensu. Kelne gyvenantis ekstrasensas moteriai nubraižė auglio padėtį galvoje. Jos pasakojimu, lygiai tokią pačią, kokią vėliau Laimai, aiškindamas ligos rimtumą, nubraižė garsus Lietuvos neurochirurgas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos klinikų vadovas Antanas Gvazdaitis. Jis pranešė ir kitą naujieną – moters kraujas gamina jai šiuo metu nenaudingo hormono prolaktino. Laimos kraujyje jis viršijo nepavojingo kiekio normą daugiau nei tris kartus. Dėl prolaktino auglys auga sparčiau. Paprastai adenomos susidaro krūtyse, skrandyje, tačiau galvoje didėjantis toks, nors ir nepiktybinis, auglys moteriai bet kuriuo metu gali lemti apakimą ar mirtį.
– Gydytojas teigė savo darbo praktikoje pirmą kartą susidūręs su tokiu atveju, – kalbėjo Laima.
Nutarta moterį dar kartą operuoti.
Laukia vaistų
– Prieš operaciją sapnuoju esanti tamsiame kambaryje kartu su savo mirusia motina. Sakau jai, kad bijau. Ji man liepia eiti uždaryti kambario duris ir likti kartu su ja ir tėvu, kuris irgi miręs. Sapnas mane sukrėtė. Operuotis atsisakiau.
Kokios ateities prognozės? Moteris sako, kad auglio negalima švitinti, operuoti, efektyvių vaistų, mažinančių prolaktino kiekį kraujyje, nėra. Anot Laimos, ją gydantis neurochirurgas konsultuojasi su užsienio kolegomis, mėgindamas rasti jai tinkamus vaistus.
Gyvenimo džiaugsmas – bendravimas
Neseniai Laima su savo vyru išsikėlė gyventi į namą Tauragės rajone. „Ten daugiau deguonies, pušynas“, – sako. Toks, kokius ji mėgsta – su žemomis, Dzūkiją primenančiomis pušaitėmis. Moteris labai myli Dzūkijoje gyvenančius giminaičius. Tauragėje ji turi aibes draugų, o jos darbo kolektyvas – jai taip pat artimi žmonės. Sėkmingam verslui, kad visi siektų bendro tikslo, savo darbuotojus ji pasakoja rinkusi atidžiai. Metų bėgyje „susicementavusio“ kolektyvo nariai – sąžiningos, nuoširdžios, atsakingos ir humoro jausmo nestokojančios asmenybės.
– Kartą jaunimas prie vieno vadybininko automobilio duslintuvo pririšo keletą moteriškų liemenėlių. Tas pasakojo, važiuodamas per miestą, negalėjęs atsistebėti, kodėl merginos taip žiūri į jį, kikena, – prisiminusi savo kolektyvo jaunimo išdaigas, juokdamasi ašarą braukia Laima.
Planuose – aibės darbų. Nors moterį lydi epizodiškai pasikartojantys skausmo priepuoliai, ji iš darbo, verslo nesitraukia. Jos visur pilna, ją lydi skambučiai ir rūpesčiai. Laikas senka.
Tačiau moters akys žvalios ir džiugios. Pasakodama apie save, apie su savo artimais žmonėmis patirtus gyvenimo nuotykius, ji daug juokiasi, stebisi ir žavisi.
Galbūt nebepasimatysime
Kalbant apie vieną ar kitą jai svarbų žmogų pasakojimą lydi apibūdinimai „geras žmogus“, „plepėdavom iki išnaktų“, „man padėdavo net neprašomas“, „niekada nemeluodavo“, „buvom artimos“. Jos pasakojimai pilni emocijų. Rodos, gyvenimas skirtas patirti. Be abejonės, visko: ir jaudinančio žmonių nuoširdumo, ir pagiežos. Jos, kaip verslininkės, kelyje netrūksta tuštybės. Anot Laimos, dažnai tenka sutikti tik sau naudos besivaikančių žmonių. Jų priimami sprendimai trumparegiški, suteikiantys tik trumpalaikės naudos jiems ir jų verslo planams.
– Kai kurie galvoja, kad gyvens amžinai. Krauna turtus, lipdami vienas kitam per galvas. Skriausdami ir siekdami sutaupyti „mažesnių“ už save sąskaita. Gi kol taip susikrausi turtą, liksi vienas, – svarsto Laima.
Šis pokalbis gali būti paskutinis.
– Mirties nebijau, nors jos ir nenoriu. Visi mirsim. Skirtumas tas, kad mano data man nurodyta, – bando šypsotis ji.
Žinoma, Laima tikisi, jog mirtį atitolinti pavyks, ji pasitiki savo neurochirurgu A.Gvazdaičiu. Gal jis ras sprendimą. Laima teigia pernelyg nesigilinanti į savo padėtį.
– Ar gyvenimas gražus? – dar spėju paklausti prieš guviai verslininkei atsakant į savo mobiliojo telefono skambutį.
– Tikrai gražus, kai neskauda, – tarsteli ji ir merkia akį.
Artimiausiu metu ji turi apsilankyti skausmo klinikose. Jai ketinama atlikti procedūrą, po kurios moteris nejaustų ar jaustų tik menkutį galvos skausmą.
Margarita PŪDŽIUVIENĖ
