Elvyra Žvirblienė
Sakykite, Larisa, ar jus vis dar atpažįsta gatvėje kaip Angeliną Baronienę iš televizijos serialo „Nekviesta meilė“? Juk tai vienas ryškiausių jūsų sukurtų vaidmenų televizijoje. Manau, kad nei televizijos žiūrovai, nei jūs šio vaidmens dar ilgai nepamiršite.
Kaip galiu pamiršti? Šitas vaidmuo man buvo savotiškas tramplinas į žinomumą. Serialuose teko vaidinti ir anksčiau: „Prokurorai“, „Kartu“, „Gedimino 11“... Jau po „Gedimino 11“ draugai ir pažįstami žinojo, kad filmuojuosi serialuose, bet gatvėje pradėjo atpažinti tik po „Nekviestos meilės“. Atpažinti kaip Angeliną Baronienę. Šitas vardas prie manęs buvo prilipęs gana ilgai, nors jau įkūnijau ir kitų vaidmenų, bet žmonėms buvau tik Angelina.
Šiandien taip nebėra. Prieina gatvėje ar parduotuvėje, paprašo autografo, bet jau manęs, Larisos. „Larisa, esate puiki aktorė“, – sako jie.
Vaidinate teatre, beveik neišnykstate iš televizijos. Baigėsi vienas serialas, jūs jau kitame. O kiek aktorių šiandien Lietuvoje laukia nesulaukia, kada juos pakvies filmuotis. Kas gali geriau už jus žinoti, kokia tokio populiarumo priežastis?
Kaip ir kiekvienas aktorius, visada žiūriu į savo darbą kritiškai, todėl nėra taip lengva atsakyti, kodėl aš populiari ir kodėl mane kviečia filmuotis. Žinau, kad filmas yra toks dalykas, kuriame labai matosi nenuoširdumas, dirbtinumas, ką jau kalbėti apie prastą vaidybą. Matyt, esu gana nuoširdi prieš kameras, jei viskas neužsibaigė vienu kitu pasirodymu televizijoje.
Beje, teatre man niekada taip gerai nesisekė. Savo vaidmenų vis laukiau ir laukiau. Kas žino, kaip viskas būtų nutikę, jei ne kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas. Jis mane atrado kaip kino aktorę ir vis įrodinėjo, kad mano vieta ne teatre, o kine. „Larisa, kodėl nevaikštai į kino teatrus?“, – vis užklausdavo režisierius. – Reikia eiti, reikia tobulėti“, – sakydavo. O mano santykis su kino teatru labai savotiškas. Mieliau renkuosi žiūrėti vaizdajuostes namuose, nes šių dienų kino teatre susierzinu. Tai prasideda spragėsių kvapu ir baigiasi alaus gurkšnojimu kino salėje.
Po to, kai suvaidinau K. Vildžiūno filme „Nuomos sutartis“, daug kas man sakė: „Dabar tave jau kvies vaidinti kine.“ Tačiau mano požiūris buvo gana skeptiškas. Buvau įsitikinusi, kad man daugiau nei keturiasdešimt, todėl niekas nebekvies. Kinui reikia jaunų veidų. Daugelyje kino filmų – jaunų moterų gyvenimų dramos. Kad galėčiau vaidinti, man jau reikėtų rašyti specialų scenarijų. O ar įdomios jauniems scenaristams ir režisieriams 40–50 metų moterų problemos?
Taip ir buvo. Mano romanas, užsimezgęs su kinu, baigėsi. Tiesa, epizodiniams vaidmenims esu kviečiama iki šiol... Ačiū ir už tai. Bet šiandien mano karjera tęsiasi televizijoje. Ir aš labai laiminga.
Dvidešimt metų buvote vien teatro aktorė, o vaidmenų teatras nebuvo dosnus. Kodėl?
Karjerą pradėjau tuometiniame Akademiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis dramos teatras). Vėliau perėjau į Mažąjį teatrą. Ilgą laiką mūsų teatras neturėjo net scenos, retai statėme spektaklius, o pjeses parenka vyrų vaidmenims. Taip yra visoje dramaturgijoje – pagrindiniai vaidmenys dažniausiai atitenka vyrams. Mūsų trupėje buvo septynios panašaus amžiaus moterys, taigi tekdavo dalytis, laukti savo vaidmens, laukti, kol būsi pastebėta. Ilgą laiką teatre dirbo vienas režisierius, kuris manęs nematė. O aš vis laukiau, vyliausi, tikėjausi, kad štai ateis kitas sezonas ir vaidinsiu įdomų personažą, bet niekas nesikeitė.
Galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi jaunas ambicingas žmogus, priklausantis nuo režisieriaus malonės. O juk dar buvo ir šeima...
Iš tiesų būsena nepavydėtina. Iš pradžių lauki, tikiesi, negimdai vaikų, atidėlioji, nes bijai pražiopsoti karjerą. Ačiū Dievui, kad bent vieną sūnų pagimdžiau, o galėjo būti ir ne vienas...
Prisimenu, kad su kiekvienu nauju sezonu pasitikdavo naujas nusivylimas. O po to užklupdavo vidinė graužatis, nepasitenkinimas, taip galiausiai net prarandi pasitikėjimą savimi. Kuo mažiau dirbi, tuo piktesnis daraisi.
Atsiranda pagieža režisieriui, teatrui.
O šeimoje juk du aktoriai. Tuomet ir mano, ir vyro (aktoriaus Jono
Braškio) situacija buvo panaši. Vis skundžiausi, guodžiausi virtuvėje, atrodė, kad vyras manęs nebesupranta, niekas nesupranta. Dar vaikas, kuris prašo banano, saldainio, o iki atlyginimo visa ilga savaitė ir kišenėje tik du litai... Vienu metu buvome susiradę papildomus darbus. Draugai mums pasiūlė padirbėti dėvėtų drabužių parduotuvėje. Aš lyginau darbužius, vyras dirbo pardavėju. Iš karto pajutome, ką reiškia kiekvieną dieną gauti atlyginimą, kai teatre tuo metu užmokestis vėluodavo mėnesį ir ilgiau.
Džiaugėmės, kad pavyko suderinti du darbus – teatrą ir parduotuvę – ir sukomės kaip voverės rate. Iki pavakarės – darbe, paskui – į teatrą.
Pavargome, bet jautėmės normalūs žmonės, kurie dirba ir uždirba. Aš dirbau trejus metus, vyras – ilgiau. Užtai, kai išėjau iš dirbo, nuėjau į teatrą ir atsisėdusi prie baro užsisakiau puodelį kavos, pasijutau tokia laiminga, nes pagaliau man niekur nebereikėjo bėgti...
Mes dirbome vienoje pirmųjų dėvėtų darbužių parduotuvių. Dabar suprantu, kodėl dizaineriai ieško drabužių tokiose vietose. Ten tokių šedevrų galima rasti... Bet pati nebegaliu prisiversti užeiti į panašias parduotuves. Esu užsukusi, bet kai pamačiau visus tuos drabužius, iš karto atgijo prisiminimai apie alinantį darbą. Nuo dešimtos ryto iki šeštos vakaro prie lyginimo lentos. Kas yra lyginimas, gali suprasti tik tas, kuris dienų dienas lygina. Mano vyro mama, kuri dirbo siuvėja, ne kartą yra sakiusi: „Nėra sunkesnio darbo nei lyginimas.“
Tuo metu mus gelbėjo darbas parduotuvėje, kartais teatro gastrolės. Ir taip metai iš metų. Sukome galvas ne tik, kaip save išreikšti, bet ir kaip išgyventi.
Lietuviški serialai pačių ten vaidinančių aktorių vertinami gana skeptiškai dėl jų lėkšto turinio ir paviršutiniškų veikėjų charakterių...
Ar nereikėjo jums, teatro aktorei, tam tikra prasme „perlipti save“, kai pradėjote vaidinti televizijos serialuose?
Serialai, tarp jų ir televizijos, – viena aktoriaus pasireiškimo sričių.
Todėl nematau nieko, dėl ko reikėtų eiti prieš save. Nežinau nei vieno aktoriaus, kuris atsisakytų vaidinti seriale. Jeigu aktorius atsisako, vadinasi, jis turi geresnį finansinį pasiūlymą.
Vertinate iš finansinės pusės?
Visų pirma iš aktorinės, paskui ir iš finansinės pusės. Televizijų serialų aktoriai uždirba ne tiek daug pinigų. Kaip jau minėjau, likimas nebuvo man dosnus teatre, todėl labai vertinu kiekvieną vaidmenį televizijoje, kaip, beje, ir kiekvieną įžengimą į sceną.
Ir apskritai, bėgant metams kitaip vertinu savo darbą. Pagaliau supratau, kad ir ką daryčiau – eičiau į sceną, vaidinčiau filme, dainuočiau romansus... – ne aš esu svarbiausia. Svarbiausia – dramaturgija, romansai, personažai, o aktorius tik laidininkas. Dar prancūzų teatro reformatoriai yra pasakę, kad aktorius tėra tuščias indas, pasiruošęs priimti medžiagą ir ją perteikti...
Vadinasi, jūs ir jūsų kuriami personažai neturi nieko bendro?
Aš tokia aktorė, kuri atsiriboja nuo personažo. Žinau puikių aktorių, kurie šito nedaro. Yra dvi aktorinės prigimtys. Vieni aktoriai niekada savęs nevaidina, o kiti gali vaidinti tik save. Aš kiekvieną kartą būnu kita, tokia, kokios reikia mano kuriamam personažui. Užtai manęs dažnai scenoje neatpažįsta net artimieji. Štai šiandien paskambino mano buvusi dėstytoja ir pasakė, kad spektaklyje „Šeimyninis įvykis“, kur aš vaidinu seselę, ji manęs neatpažino. Žiūrėjo į mane ir spėliojo, kokia čia aktorė.
Ir tik pirmo veiksmo pabaigoje, kai seselė pasileido plaukus, ji suprato, kad tai – aš.
Kartą manęs scenoje neatpažino tėvas, dažnokai neatpažįsta net geri draugai, kai vaidinu spektaklyje „Trys aukštos moterys“. Nesu lengvai atpažįstama ir parduotuvėje. Tik kai pradedu kalbėti, mane prisimena iš balso.
Manau, kad nesu lengvai atpažįstama ir dėl to, kad mano veidas labai pasikeičia, kai užsidedu grimą. Įdomiausia, kad kartą pati savęs nepažinau. Po ilgoko laiko save pamačiau seriale „Gedimino 11“. Žiūriu Aktorė Rimantė Valiukaitė ir kažkokia kita moteris šalia jos siūlanti arbatą. „Kokia čia aktorė?“– svarstau. O buvau tada dar liekna... Ir staiga atsitokėju: „Dieve, juk tai aš...“
Esate aktorė su šimtu veidų?
Taip, ko gero, tokia esu.
Aktoriui reikia daug jėgų. Ir fizinių, ir dvasinių. Kas jus labiausiai vargina?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad pavargstu nuo dėmesio. Tai teigiamos emocijos, o nuo jų nepavargstama. Smagu, kai žmonės atpažįsta, prieina, kalbina, sako malonius, gerus žodžius, kurių per visą gyvenimą nesulaukiau nei iš kolegų, nei iš režisierių. Pavargstu, kai netyčia įlendu į internetą, nors dabar stengiuosi nebelįsti. Ten tiek tulžies... Kartais pagalvoju, kad tie rašantieji net neįsivaizduoja, kaip jie nuodija aplinką. Ir ne tik nuodija, bet dar užkrečia kitus savo nuodais, lyg įpila žibalo į ugnį. O ta ugnis dar plinta.
Labai pavargstu nuo pavydo, blogos emocinės aplinkos. Būna, kad man sekasi, gaunu naują vaidmenį, o kažkam iš kolegų nesiseka. Nesulaukia vaidmens arba jis ne toks, kokio tikėjosi, ir kolega atsiriboja nuo tavęs, ignoruoja, lyg tu būtum kalta dėl kito nesėkmės. Dirbti vis tiek reikia, o labai sunku, kai nėra šilumos, nepadeda partneriai. Galbūt kiti sugeba nereaguoti į tokius dalykus. Aš – ne. Taip pat negaliu gerai dirbti, kai ant manęs kažkas šaukia. Nesvarbu, kas tai, režisierius ar kolega. Aišku, užrėkia, niekur nesidėsi, užsidarai kaip sraigė kiaute ir tęsi darbą, bet kūrybinis džiaugsmas sumažėja perpus. Esu kaprizinga gėlė, kad visiškai išsiskleisčiau, turiu augti šiltnamio sąlygomis, be skersvėjų. O pučiant vėjams, augu kreiva, šleiva.
Ne viena lietuvių aktorė yra sakiusi, kad penkiasdešimt metų reiškia karjeros pabaigą. Ką jūs apie tai manote?
Mane tos mintys aplankė gerokai anksčiau. Tada, kai suėjo keturiasdešimt.
Supratau, kad didžiulė teatro repertuaro dalis – nebe man. Visi pagrindiniai moteriški vaidmenys – susiję su meile, jaunyste. O aš suapvalėjau, priaugau svorio, pasidarė aišku ir graudu: ko nesuvaidinai, niekada nebesuvaidinsi. Psichologiškai aktorę tai veikia panašiai, kaip ir bet kurią moterį žinojimas, kad ji niekada nebemylės ir jos niekas nebeįsimylės. Labai jaudinausi, kad netenku didžiulės dalies darbo. Bet viskas buvo atvirkščiai.
Kai man suėjo keturiasdešimt ketveri, lyg iš gausybės rago pasipylė pasiūlymų. Aš pasikeičiau, likimas, galima sakyti, atėmė iš manęs dramatiškus meilės vaidmenis, užtai ėmiau vaidinti charakteringus personažus. Tik tada visi suprato, kad esu sutverta kurti ryškius charakterius. Šiandien beveik visi mano personažai – charakteringi. O tokius personažus aktorė gali vaidinti iki gilios senatvės.
Žodžiu, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Prieš laiką buvote save „nurašiusi“. Ar dažnai susimąstote apie laiko tėkmę, trapumą?
Kiekvienam sunku susitaikyti, kad ateis toks laikas, kai suvoksi, jog viskas jau praėjo. Bet kai atsikratai iliuzijų, kad dar kažkas tavo gyvenime bus, pasidaro labai lengva. Juk gyvenimas taip sutvarkytas, kad vietoj to, kas dingsta, praeina, atsiranda kas nors naujo. Nebūna taip, kad nebūtų nieko. Tuščia. Dabar jau žinau, nebus to darbo, bus kitas, nebus tos meilės, bus kita meilė ar draugystė. Skirtingo amžiaus žmogui – skirtingi džiaugsmai.
Man sunku atsikratyti trisdešimtmetės svajonių, bet, kita vertus, ar vis dar norėčiau grįžti į tuos laikus? Dabar sau net labiau patinku. Tapau ramesnė. Jei kažkam pasakau blogą žodį, ilgai dėl to jaudinuosi. Nesvarbu, kad pasakau teisingai. Dabar suprantu, kad neverta ir nereikia leisti blogoms emocijoms keroti. Reikia tvarkytis savo vidų. Kai negaudavau vaidmenų, mane valdė blogos emocijos. Tada pykau, jaučiau pagiežą ir verkiau. Ačiū Dievui, kad visa tai baigėsi. Už tai žinau, ką reiškia neturėti nieko ir ką reiškia turėti. Taip pat suprantu, kad gyvenimas toks, jog bet kuriuo metu gali tekti pradėti viską iš naujo.
