Nuo senovės daugelis tautų tikėjo, jog egzistuoja “prakeiktos vietos", kuriose prastai auga medžiai ir žolė, kur suserga žmonės ar naminiai gyvuliai, kuriose, jei tik pastatomi, griūva namai...
Natūralios ir dirbtinės
Dabar žmonės stato ištisus gyvenamuosius rajonus tose vietose, kur senoliai vengdavo net įžengti. Tyrinėtojai tokias vietoves vadina geopatogeninėmis zonomis ir teigia, jog bet koks ilgesnis buvimas tokioje zonoje smarkiai kenkia žmogaus organizmui.
Paprastai tokios vietovės yra kadaise užpiltos pelkės ar upės, ežerai, žodžiu, ten, kur teka požeminiai vandenys. Taip pat nelaimingų atsitikimų ir susirgimų gausu vietovėse, kur po žeme slypi tektoniniai lūžiai, karstinės tuštumos, požeminiai vandenys, naftos ar geležies rūdos telkiniai. Šitokios geopatogeninės zonos dar vadinamos natūraliosiomis. Yra ir “dirbtinių" zonų, atsiradusių dėl žmogaus veiklos: tai įvairios šachtos, tuneliai, požeminės saugyklos, taip pat kanalizacija ar sąvartynai, aukštosios įtampos elektros linijos, transformatorinės, elektros generatoriai ir pan.
Manoma, kad tokių zonų “linijos" apima visą Žemės rutulį, dengia planetą kelių sluoksnių energetiniais tinklais. Tokios linijos iš žemės paviršiaus kyla į orą, skrosdamos viską savo kelyje, o jomis be perstojo “juda" geopatogeninė energija, kuri neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Pačios kenksmingiausios vietos - tos, kuriose susikerta kelios tokios linijos.
Vienas pirmųjų, susidomėjęs geopatogeninių zonų poveikiu žmogaus organizmui, buvo Gustavas fon Polis. 1929 m. jis ištyrė 10 tūkst. žmonių gyvenimo istorijas ir nustatė, kad visi iš šių žmonių, mirusių nuo vėžio ligų (o tokių buvo 58), miegojo vietose, kurios buvo geopatogeninėse zonose.
Stebėkite vaikus
Žmonės jau nuo senų laikų tokias vietas aptikdavo vadinamąja biolokacija. Naudoti paprasčiausi rankose laikomi rėmeliai - virgulės, taip pat dar švytuoklės.
Nemažai žmonėms padeda ir intuicija: kai kurie, jautresni, - tokiose zonose iškart pradeda skųstis galvos ar širdies skausmais, darosi irzlūs. Ne veltui daugelyje Vakarų valstybių naujo būsto pirkėjams neretai patariama prieš įsigyjant pastatą praleisti jame parą ar dvi, kad intuicija pakuždėtų, ar šioje vietoje gyventi bus gerai.
Vaikų elgesys irgi padeda įžvelgti blogą zoną - jei vaikas nuolat miega ant lovos krašto ar kampe, gali būti, jog jis instinktyviai, nesąmoningai stengiasi pasišalinti iš neigiamos vietos.
Verta atkreipti dėmesį į augalus, gyvūnų elgesį. Medžiai tokiose vietose paprastai sunykę, apsamanoję, kreivi, juose nesuka lizdų paukščiai. Tiesa, slyvos, vyšnios, taip pat ąžuolai ir eglės, priešingai, veši tokiose vietose, nes jose paprastai gausu požeminių vandenų. “Blogą" zoną gali liudyti ir medžius pažeidę augliai. Nereikėtų kurti būsto ir ten, kur buvo žaibo iškrovų, nes šis paprastai smogia ten, kur susikerta požeminiai vandenys.
Virš neigiamų žemės spinduliavimo zonų mėgsta įsikurti bitės (teigiama, jog jų produktyvumas ten būna porą kartų didesnis), širšės, taip pat skruzdėlės. Ne veltui Bavarijoje senovėje buvo paprotys, jog renkantis žemės sklypą ten pirmiausia pabandydavo įrengti skruzdėlyną. Jei skruzdėlėms ta vieta patikdavo, jos neišsibėgiodavo, namo toje vietoje paprastai nestatydavo.
Neigiamose vietose ypač mėgsta įsitaisyti katės. Tose vietose, kur nuolat miega ar šiaip guli šie gyvūnai, geriau nestatyti lovos ar fotelio.
Tuo tarpu šunys, karvės, arkliai, kiaulės tokių vietų vengia. Ypač jų nemėgsta naminiai paukščiai, todėl manoma, kad lietuvių išmintis, jog gandras ant stogo reiškia laimę tiems namams, ne iš piršto laužta.
Išeitis - teigiama energija
Išvengti neigiamų zonų poveikio gana paprasta - tereikia pakeisti savo nuolatinę miego ar darbo vietą: perstumti lovą ar rašomąjį stalą.
Neretai sunkūs ligoniai ima sparčiai sveikti vos atlikę šį paprastą veiksmą. Austrų chirurgas Ch.Hagelis rekomenduoja taip elgtis visiems jo operuotiems ligoniams.
Yra teigiančiųjų, jog neigiamą poveikį galima “kompensuoti" ar bent sumažinti ilgiau pabuvus “teigiamose zonose", kuriose paprastai stūkso bažnyčios, įvairios šventovės ir pan.
Dar kiti tvirtina, jog atkurti pažeistą bioenergiją padeda medžiai, kurie su žmonėmis gali pasidalyti savo energija.
Paprastai aplink tokį medį keleto metrų atstumu kiti medžiai neauga, nes būna gožiami jo energijos. Apie dešimt minučių pastovėjus prisiglaudus prie medžio, esą, galima sėkmingai “įsikrauti" teigiamos šio energijos.
Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"