Viktorija Tichanova
Tai jie – brangiausi pasaulyje bateliai – priverčia stipriau plakti naujųjų pelenių širdis ir tuštėti jų princų pinigines. Kaip ir vardiniai drabužiai, šie bateliai jau seniai pranoko savo paskirtį: jie ne tik apsaugo pėdas, bet pirmiausia parodo šių pėdų gerovės lygį bei socialinį statusą. Vardinė avalynė tapo tam tikru geismo objektu ir būdu atkreipti į save dėmesį – tai įrodinėja vieši žmonės, pavydėtinai užsispyrę kolekcionuojantys batus. Pirmoji Filipinų ponia Imelda Marcos turi 1 200 įvairių batelių porų, o kaip neprisiminti kitos kolekcininkės Sarah Jessicos Parker, kartojančios: „Geriau jau vaikščioti basai, nei avėti bet ką.“
Mados rinkos analitikai pastebėjo pastaruoju metu atsiradusią tendenciją – kuo brangesnė avalynė, tuo didesnis noras užvaldo ją turėti. Noras, peraugantis į nesveiką maniją net sutrinkant psichikai. Brangūs, nepadoriai prašmatnūs avalynė ir aksesuarai, kuriais užkimšta drabužinė, – tai šiuolaikinės moters būdas parodyti ir įrodyti, kokia ji ypatinga, stilinga, elegantiška, savimi patenkinta, nepriklausoma. Iš tikrųjų originali ir ryški avalynė kiekvieną moterį paverčia ypatinga gražuole, todėl kiekviena be gailesčio paklos už eilinę stebuklingųjų batelių porelę visas savo santaupas iki paskutinio skatiko. Juk jei „manolų“ ar „guccių“ pora padarys ją laimingą, nieko negaila.
Pagrindiniu pasiteisinimu dėl avalynės ligos tampa idėja, kad brangi vardinė avalynė kokybiškesnė, todėl patogesnė ir galės būti avima iki „antrojo apsireiškimo“. Dažnai moterys pačios netiki šia madinga mantra ir tiesiog dangstosi ja, kai užsuka į avalynės butiką. Taip, tokia avalynė yra brangi, bet ne todėl, kad patogi ir amžina. Ji tiesiog reta ir pažymėta išreklamuotu logotipu, todėl neverta tikėtis iš 12 cm kulniuko naminių šlepečių patogumo, net jei tas kulniukas sukurtas paties avalynės dievo. Tokios avalynės pagrindas – vardas, medžiagos ir dizaino idėja. Juk jei batų pora kainuoja 14 tūkstančių dolerių, oda, audiniai, pamušalas, akmenukai, kristalai, plunksnos ir kita „furnitūra“ tokia reta ir išskirtinė, kad autorinės ypatybės ir firminiai ženklai, kuriuos naudoja dizaineris, – kulno aukštis ir priekinės noselės forma, pabrėžiantys batelių unikalumą, savaime tampa tokių batų atributais. Kaip paveikslas įgyja ypatingą vertę, kai jį pasirašo autorius...
Iš tiesų patogumas, kaip ir amžina garantija, čia reikšmės neturi – su tokiais batais draudžiama brautis per sniegą ir purvą. „Manolus“, „guccius“, „mcqueenus“ ir kitus vardinius batus reikia vežiotis brangiuose automobiliuose, vedžiotis raudonais kilimais ir rodytis prieš paparacų fotokamerų blykstes.
„Manolo Blahnik“. Tai fetišas, ikona, stabas ir vudu lėlė viename. Tai – „manolai“, garsūs nesveikai aukštais kulnu ir kaina. Slapti norai, geismas ir nuodėmė, meistriškai ir grakščiai suverti ant kulniuko, tobulai erotizuoja moterį.
„Louis Vuitton“. 1854 metais „Louis Vuitton“ atidarė savo pirmąją parduotuvę Paryžiuje. Praėjus pusantro šimto metų šiuo ženklu pažymėti batai, piniginės, rankinės tebėra geidžiamiausi mados medžioklės trofėjai, nors mados kritikai „Louis Vuitton“ jau pakrikštijo mados netaktu.
„Chanel“. Mados namų „Chanel“ kolekcija visuomet išsiskiria modelių ir medžiagų įvairumu: nuo agresyvių raudonų pusaulinukų iki kuklių balerinų batelių su miniatiūriniu logotipu ant noselės. Prašmatnius aligatorių ir gyvačių odos modelius „Chanel“ pristato itin kukliai: „Patogi avalynė dirbti biure ir vaikščioti mieste.“
„Salvatore Ferragamo“. Ženklo įkūrėjas Salvatore Ferragamo visada tikėjo, kad pėda yra pagrindinė kūno dalis, nes laiko kūno svorį ir garantuoja padėties stabilumą erdvėje. Šia idėja prekių ženklo produkcijos kūrėjai vadovaujasi ir šiandien, tad jų avalynė išsiskiria patogumu. Ir, beje, praktiškumu – modeliai yra dvejopi: krokodilo odos – turtingiems, stručio odos – praktiškiems.
„Roger Vivier“. Roger Vivier kadaise sukūrė legendinius batelius dieviškajai prancūzų aktorei Catherine Deneuve 1967 metų kino juostoje „Belle du Jour“. Šiandien tai vienas populiariausių prekių ženklų, dirbantis su „Hogan“ ir „Tod's“ ir įkūnijantis pasaulinės kino klasikos prašmatnios prabangos idėjas atlasu, aksomu, turtingu dekoru bei didelėmis kainomis.
„Jimmy Choo“. Nuo 1996 metų „Jimmy Choo“ laiko prisirišę madingą klubinę bohemą, biurų paneles ir oligarchų žmonas. Jimmy visuomet laikosi pagrindinės taisyklės: garderobo pagrindas yra avalynė ir rankinė, bet ne drabužiai ir papuošalai, kaip dauguma mano. Agresyvių seksualių raudonų batų pora – to įrodymas.
„Christian Louboutin“. Svajonė raudonais padais... Vis dėlto Christianui Louboutinui buvo atšaukta raudonųjų padų monopolija, nes ši idėja ir pirmapradžiai jos variantai priklauso mados namams „Dior“. Bet Ch.Louboutinas raudonpadžius pavertė geidžiamiausiu daiktu ir kultiniu objektu, kiekvienos moters „būtina turėti“.
„Gucci“. Vienas žinomiausių ir garsiausių italų ženklų – saulės akiniai, rankinės, batai ir laikrodžiai su žymiuoju logotipu – jau senai apsigyveno reperių, modelių ir mados fanatikių brangenybių dėžutėse ir spintose. Populiarumo šiam ženklui suteikia dizainas: klasikinio griežtumo dozė tinkamai proporcinga moderniems sprendimams.
„Givenchy“. Jie atrodo niūrokai ir nepasižymi dideliu modernumu, bet visa tai atsveria ypatingas „Givenchy“ šarmas – subtilių nėrinių ir minkštų linijų santūrumas bei elegantiškas liūdesys.
