Visi žinome seną posakį, kad laimės už pinigus nenusipirksi. Tačiau būkime sąžiningi: pinigai nedaro mūsų ir nelaimingais.
Turtuolis, palyginti su žmogumi, gyvenančiu nuo algos iki algos, turi didelį privalumą: jausmą, kad kontroliuoja savo gyvenimą. Jo nekamuoja mintys, kas bus, kai neteks darbo, jam nekyla tiek nerimo dėl ateities.
Bet ar iš tiesų jis laimingesnis už kitus? Ne visai taip.
Turtingas! Laimingas?..
Tyrimai rodo, kad laimėjusieji dideles sumas loterijose, paveldėję didelius turtus ir 100 turtingiausių amerikiečių gyvenimu patenkinti ne ką daugiau nei paprasti biuro darbuotojai. Tačiau pastariesiems vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad dešimt ar šimtą kartų didesnis atlyginimas nesuteikia daugiau laimės. Kodėl šį faktą taip sunku įsisąmoninti?
Laiminga amnezija
Mes įsivaizduojame, kad geresnis automobilis, didesnis būstas, geriau apmokamas darbas atneš mums džiaugsmo, nes taip buvo anksčiau.
Tačiau viskas yra ne visai taip, mano Danielis Gilbertas, Harvardo universiteto psichologijos profesorius, knygos „Klaidos ieškant laimės“ (Stumbling on Happiness) autorius. „Tyrimai rodo, kad mūsų atmintis labiau panaši ne į nuotraukų, bet į impresionistinių paveikslų kolekciją“, - rašo mokslininkas savo knygoje. „Daugelis užmiršta, kad naujas automobilis pareikalauja daug išlaidų dar iki pirmo apsilankymo autoservise, o kartu su paaukštinimu karjeroje gauname ir bemieges naktis, didesnę atsakomybę“.
Polinkis į savęs naikinimą
Klaidingai remdamiesi prisiminimais, kaip kažkada buvome laimingi įsigiję vieną ar kitą daiktą, mes neatsakingai leidžiame pinigus naujiems brangiems daiktams, kurie niekuomet mums neatneš visiško pasitenkinimo.
Daugeliu atvejų vis dėlto žinome, kada mums jau gana ir reikėtų sustoti. Jei esame sveiki, nebandysime tapti dar sveikesniais. Sočiai pavalgę esame patenkinti ir neužsisakinėsime dar vieno patiekalo, kad jaustumėmės dar geriau.
Ir vis dėlto, prakalbus apie pinigus mums labai sunku paspausti STOP mygtuką.
Netikėta sėkmė (nelauktas piniginės papilnėjimas ar paaukštinimas darbe ir pan.) tik paskatina mus norėti daugiau. Gavę didesnį atlyginimą, leidžiame jį atsižvelgdami į savo pagerėjusias gyvenimo sąlygas, ir plušame norėdami uždirbti dar daugiau. Pietų Kalifornijos universiteto ekonomistas Richardas Easterlinas tai vadina hedonistiniu monotonišku darbu (kai dirbi tam, kad nusipirktum dar vieną malonumą).
Tačiau kažkodėl mes taip ir nepajudame iš vietos kelyje į laimę, ir netgi atvirkščiai. Statistinis šiandienos amerikietis (ir lietuvis) mažiau patenkintas gyvenimu nei statistinis amerikietis (lietuvis) 1950 metais - o juk nuo to laiko atlyginimas (ir įskaičiavus infliaciją) ženkliai išaugo.
Kada bus gana?
Tam, kad nejaustume diskomforto, mums reikia tiek pinigų, kad apmokėtume visas sąskaitas, būtinas išlaidas ir dar šiek tiek sutaupytume.
Po to pajamų padidėjimas nebeturi didelės emocinės reikšmės. 20 proc. didesnis atlyginimas nepadarys mūsų 20 proc. laimingesniais. O įnirtingas papildomų pinigų siekimas gali turėti ir atvirkštinį poveikį.
