Tai projekto „Gyvoji biblioteka“ atstovai - žmonės iš tų socialinių grupių, kurios dažnai stereotipizuojamos: žmonės, turintys negalią, buvę kaliniai, įvairias priklausomybes įveikę žmonės, feministai, homoseksualai, vegetarai, skirtingų religijų išpažinėjai ir daugelis kitų, apie kuriuos visuomenėje sklando įvairūs mitai.
2014 m. Vilniaus knygų mugės lankytojai turėjo galimybę „perskaityti“ daugiau kaip 15-ą skirtingų Gyvųjų Knygų. Atvirų pokalbių metu su Gyvosiomis Knygomis, mugės lankytojai, turėjo galimybę iš pirmų lūpų išgirsti nuoširdžius atsakymus į jiems rūpimus klausimus, pažinti kitą žmogų bei permąstyti iki šiol turėtas savo nuostatas ir stereotipus.
Apie „Gyvosios bibliotekos” dalyvavimą Vilniaus knygų mugėje, pasakojo projektą „Gyvoji biblioteka” įgyvendinančio Nacionalinio socialinės integracijos instituto atstovės: Toma Kulbytė ir Viktorija Bružaitė.
Alternatyva popierinei knygai
„Didžiausiame knygoms skirtame renginyje šįmet turėjome puikią progą gausiam lankytojų srautui pristatyti alternatyvias knygas bei ypatingą jų skaitymo būdą. Knygos - tai žmonės, o skaitymas – pokalbis”, - pasakojo T. Kulbytė.
„Vilniaus knygų mugėje kasmet dalyvaujame, siekdami atkreipti žmonių dėmesį į dinamiškame pasaulyje primirštą skaitymo būdą – paprastą, nuoširdų pokalbį su žmogumi. Gyvųjų Knygų tikslas - pokalbio metu suteikti žmonėms tiesioginio pažinimo galimybę ir paneigti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus”, - teigė V. Bružaitė.
Pasak T. Kulbytės, pirkdami tradicines knygas – planuojame jas perskaityti per savaitę, mėnesį ar dar ilgesnį laikotarpį, o apsilankius „Gyvojoje bibliotekoje” turime galimybę vos per valandą „perskaityti” net kelias Gyvąsias Knygas, taip pažįstant žmones, kurie kai kuriems iki šiol yra teorinės ir mitais apipintos sąvokos.
„Šio proceso metu, kuriamas žmogaus ryšys su žmogumi, vyksta tiesioginis, dinamiškas dviejų asmenybių bendravimas, taip pat suteikiama galimybė užduoti klausimus ir iš pirmų lūpų išgirsti tikrą, nesuvaidintą tiesą. Atsakymų ieškome bei juos randame ir tradicinėse knygose, tačiau tokios knygos nesuteiks žmogiškojo ryšio pojūčio, nenusišypsos ir nepakvies pasivaišinti kava”, - kalbėjo Viktorija Bružaitė.
Skatinti bendradarbiavimą
Pasak T. Kulbytės, dažnai susikalbėjimui, tolerancijai ir geranoriškumui vienas kito atžvilgiu, trukdo išankstinės nuostatos ir nežinomybės baimė: „Apie tai daug kalbama, o visuomenės sąmoningumas ugdomas įvairiomis formomis, tačiau mes galvojame, kad viena veiksmingiausių priemonių - tai nuoširdus ir nuotaikingas pokalbis su žmogumi, kurio pažiūros, gyvenimo būdas ar įgimtos savybės kelia nerimą”, - įsitikinusi T. Kulbytė.
V. Bružaitė atkreipė dėmesį, kad prie Gyvųjų Knygų prisėdę žmonės – iš pradžių labai jaudinasi, būna susikaustę ir nedrąsūs, o galvoje mintija stereotipus: „Man nepatinka romai“, „Aš bijau buvusių kalinių“ ir pan., o vėliau pasiduoda dvejonėms: „Ar išvis turėsime apie ką kalbėtis?“.
„Akis į akį susidurti su nepažįstamuoju - neretam tampa iššūkiu. Tačiau, dažniausiai šios baimės labai greitai išnyksta - vos nuskambėjus pirmiesiems, pokalbio su Gyvąja Knyga, sakiniams”, - tikino V. Bružaitė.
Jai pritarė ir T. Kulbytė, teigdama, jog „paskaitę” Gyvąsias Knygas, lankytojai atsipalaiduoja ir išeina pakylėti bei pozityvesni.
„Tai nestebina, nes „Gyvosios Bibliotekos” Knygos - žmonės, kurie, nepaisant likimo skirtų iššūkių, yra aktyvūs, kūrybingi ir tvirtai siekiantys savo tikslų. Tai labai įkvepia”, - tikino T. Kulbytė.
Tiesiog imti ir „skaityti“
Kadaise Lietuvos šviesuolis, pirmosios lietuviškos knygos („Katekizmas“, 1547 m.) autorius Martynas Mažvydas į žmones kreipėsi: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit/ Ir tatai skaitydami permanykit. Tamsybes senąsias nuog jūsų šalin atvarysit,/Sūnus dukteris nuog jų išgelbėsit“.
Šia prakalba besivadovaujant, galima įtarti ir „Gyvosios bibliotekos“ programos rengėjus, raginančius iki minimumo sumažinti santykį tarp knygos ir skaitytojo – popierinę knygą pakeičiant – Gyvąja, iš pirmų lūpų atveriančia autentišką istoriją. Tokiu būdu panaikinama galimybė formuotis bet kokiems stereotipams ar klijuoti štampus, o atveriamas kelias tikrais faktais ir istorijomis paremtam pažinimui bei geresniam tarpusavio supratimui. Juk baimes, dažniausiai, kuria nežinomybė.
Šiandien skaityti ragina visi, tačiau labiausiai paveikūs raginimai nuskamba iš tų, kurie atvertė Gyvųjų Knygų puslapius. Vienas iš Vilniaus knygų mugės dalyvių atsiliepimų apie „Gyvąją biblioteką“:
„Vilniaus Knygų Mugėje 2014” dalyvavęs projektas „Gyvoji Biblioteka” – nustebino ir privertė susimąstyti: „Gal tai ateities skaitymo būdas? O gal, tiesiog, dvasiškas brandesnio pažinimo, dvasinio požiūrio praplėtimas? Prisipažinsiu, prieš pokalbį truputį jaudinausi, bet pašnekovas buvo toks malonus ir draugiškas, kad ištisa valanda prabėgo kaip 5 minutės”, - atviravo neprisistatęs lankytojas.
Perspektyvoje – tęstinis procesas
V. Bružaitė įsitikinusi – „Gyvoji biblioteka” turi augti ir keistis kartu su visuomene”. Jos manymu, šis projektas gyvuos dar ilgai, nes įveikus senuosius stereotipus, jų vietą užima kiti.
„Mažėjant vieniems stereotipams, atsiranda kitokie, nugalėjus vienokias nuostatas, dinamiškame visuomenės kaitos procese - gimsta kiti, „stigmatizuojantys” įsitikinimai. Ateityje tikrai keisis Gyvųjų Knygų sąrašas bibliotekos kataloge. Tačiau, esu įsitikinusi, jog „Gyvoji biblioteka” bus visuomet reikalinga ir aktuali”, - teigė pašnekovė.
„Gyvosios bibliotekos“ metodas 1993 m. atsirado Danijoje, kaip kampanijos prieš smurtą dalis. 2003 m. Europos Taryba šį metodą įtraukė į jaunimo Žmogaus teisių ugdymo programą. Projektas Lietuvoje pirmą kartą įvyko 2007 kovo 21 d. LR Seime, minint Dieną, prieš etninę diskriminaciją ir rasizmą. Nuo 2007 m. „Gyvoji biblioteka” visoje Lietuvoje nuolatos lankosi festivaliuose, jaunimo renginiuose, įvairiose įstaigose, mokyklose, universitetuose ir kt. Per metus surengiama apie 20 „Gyvųjų Bibliotekų” „skaitymų”. Projektas „Gyvoji biblioteka“ yra dalis Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdomos žmogaus teisių ugdymo programos. Nacionalinis socialinės integracijos institutas kuria ir taiko socialines inovacijas, užsiima žmogaus teisių edukacija.
Tekstas - Skirmantė Javaitytė, nuotraukos – Darius Kučys.
