Lietuviški komerciniai kino filmai – visiškai naujas, todėl publikai menkai pažįstamas reiškinys. Bandymų sukurti gerą komercinį filmą per pastąrąjį dešimtmetį buvo ne vienas, o bene geriausiai tai pavyko „Zero“ kūrybinei komandai, tačiau net ir šis filmas, kaip ir jo tęsinys, populiarumu kino teatruose toli gražu negalėjo prilygti Holivudo produkcijai.
„Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai nuo pat pradžių visiškai neslėpė, kad svarbiausias jų tikslas – tapti žiūrimiausiu visų laikų lietuvišku filmu ir uždirbti tiek, kad pavyktų grąžinti skolas prie filmo dirbusiems žmonėms.
„Tadas Blinda. Pradžia“ (nuotr. „Tauras Films“)
Kitas klausimas – išliekamoji filmo vertė. Taip pat, nors prieš pradedant intesyvią reklaminę kampaniją buvo užsimenama apie nacionalinio pasididžiavimo, tautiškumo skatinimą, po pirmųjų „Tado Blindos. Pradžios“ seansų tapo aišku, kad giliai kaptytis to ieškant taip pat neverta. Kaip pažymi kino kritikai, filmas buvo kuriamas kaip plačiosioms masėms skirtas komercinis produktas ir visiškai atitinka tokiai juostai būdingus bruožus bei kokybės reikalavimus.
Komercinis filmas – ne meno kūrinys
Kino teoretikė bei praktikė Dr. Gražina Arlickaitė, kalbėdama apie „Tadas Blinda. Pradžia“ filmą, visų pirma sakė norinti paveikinti jo kūrėjus kaip žmones, kurie pažadėjo padaryti darbą ir savo pažadus įgyvendino. „Jie nežadėjo sukurti didžio meno kūrinio, tiesiog turėjo tikslą sukurti tą liaudišką filmą, į kurį plūstų žmonės, kurį žiūrėtų, vėliau visi šnekėtų. Ir man atrodo, kad jie tai padarė“, ‒ teigė ji.
Anot jo, komerciniai filmai taip pat gali būti tiek geri, tiek ir vidutiniški ir netgi labai prasti. „Pasaulyje sukuriama labai daug tikrai aukštos klasės komercinio kino pavyzdžių, tačiau tai jau susiję su kitomis ambicijomis ir jų turėjimu. „Tado Blindos“ kūrėjų tikslas buvo sukurti filmą liaudžiai. Šis lūkestis buvo patenkintas, tai rodo ir kino teatrų pateikiami rezultatai“, ‒ komentavo kino specialistė.
Kino kritiko Edvino Pukštos teigimu, tokio filmo Lietuvai labai reikėjo. „Tado Blindos. Pradžios“ autoriai nuo pat pradžių deklaravo, kad daro komercinį kiną. Nuo pat pradžių palaikiau jų ketinimus“, ‒ teigė jis.
Anot E. Pukštos, praktiškai kiekvienoje Europos šalyje lankomiausių topo viršuje išsidėstydavo savi nacionaliniai filmai. „Pas mus anksčiau bilietus parduodavo Holivudo komercija, o lietuviškais filmais beveik niekas nesidomėjo. Su „importiniais“ kūriniais įmanoma konkuruoti tokiais filmais, kurie patinka žiūrovams ir atveda žmones į kino teatrus. Šioje vietoje Donatas Ulvydas ir Žilvinas Naujokas puikiai atliko parengiamuosius darbus, protingai pasirinko vaidmenų atlikėjus, kurie traukia publiką ir skatina domėtis filmu“, ‒ gero nacionalinio komercinio kino poreikį apibūdino jis.
Senasis Tadas Blinda prieš naująjį
„Tadas Blinda. Pradžia“ nuolatos yra lyginamas su savo pirmtaku, 1972 m. sukurtu pirmuoju filmu, kuris anot G. Arlickaitės, taip pat buvo skirtas liaudžiai ir patenkino analogiškus lūkesčius. Visgi, anot kinotyrininkės, jo intencijos buvo visai kitos. „Senasis filmas pasakojo apie razbaininką, svieto lygintoją, norintį teisybės varguoliams, keršto ponams, turtuoliams ir dvarininkams. Vytauto Tomkaus Tadas Blinda buvo kovotojas už socialinę lygybę, už žmonių teises, tuo tarpu šių dienų Tadas Blinda yra kaimo bernas, kuriam labiau patiktų kirkinti paneles ir įsimylėti dvarininkaitę, joti žirgu, kažką samprotauti apie tai, kas jo gyvenime ir jame yra geriausia“, ‒ kalbėjo ji.
Agnė Ditkovskytė (nuotr. „Tauras Films“)
Tado Blindos personažo pasirinkimas neabejotinai tapo vienu iš sėkmingą filmo pardavimą užtikrinusių faktorių, tą „7 meno dienų“ savaitraštyje publikuotoje recenzijoje „Reikia tiek nedaug“ akcentuoja ir kino kritikė Živilė Pipinytė. „Filmai apie Robiną Hudą, Zoro ir kitokius „svieto lygintojus“ bei kilnius plėšikus nuo seno audrina jaunųjų žiūrovų vaizduotę. Tadas Blinda nuo jų nelabai skiriasi. Jis kilnus, vaikystėje patyrė traumą (brolio žūtį), kuri tokio pobūdžio filmams yra pakankamas motyvas išpirkti kaltės jausmą ir nuveikti kažką svarbaus, o meilės linija tradiciškai susieja dviejų skirtingų, paprastai konfrontuojančių visuomenės sluoksnių personažus – baudžiauninką Blindą ir bajoraitę Kristiną“, ‒ rašo ji.
G. Arlickaitės teigimu, tai, kad pagrindinis šiuolaikinio Tado Bindos klausimas, kodėl kažkam nuolatos reikia gelbėti jo „subinę“, nuolatos palydimas atsakymu, esą ji yra aukščiausios prabos, rodo, kad tai jau visai kitas personažas nei senąjame filme. „Toks irgi gali būti ir man atrodo, kad Manto pasirinkimas atlikti šiam vaidmeniui buvo labai teisingas. Visi pakankamai nuogastavo, kad tas neprofesionalaus aktoriaus ir specialistų, kurie jį sups, derinys neveiks, bet man atrodo, kad viskas pasiteisino“, ‒ filmo kūrėjų pasirinkimui pritarė.
Patriotizmo supratimas – primityvus
Labiausiai G. Arlickaitei užkliuvo dialogai, kurie jos teigimu, yra tarsi „nusirašyti“. „Jie daug kartų girdėti, deklaratyvūs ir patetiški. Jei kalbama apie lietuvybės skatinimo liniją, patriotizmo skatinimo momentas apskritai atrodo labai nepavykęs filme. Dėl to jo negalėjo pateisinti netgi toks puikus aktorius, kaip Vidas Petkevičius, nes toks „riaumojantis“ patriotizmas, išreikštas banaliais tekstais, labai primena blogąją sovietinę tradiciją“, ‒ kritikos negailėjo humanitarinių mokslų daktarė.
Mantas Jankavičius ir Jokūbas Bareikis (nuotr. „Tauras Films“)
Toks primityvumas, anot G. Arlickaitės, veikia nemaloniai. „Jis išreiškiamas atskiromis frazėmis, o ne charakteriais ir ne istorija apie tą žmogų, o tokiais „reikšmingais“ pareiškimais“, ‒ pridūrė ji.
Apie tai, kad tokie „šiaukiantys“ pareiškimai paprastai būdingi propagandiniam kinui, kalba ir Ž. Pipinytė. „(...)Visi teigiami filmo herojai yra teigiami, nes nekenčia turčių, rusų arba vokiečių ir myli Lietuvą. Toks paviršutiniškas patriotizmas anksčiau buvo vadinamas alaus patriotizmu. Todėl nesistebiu, kad pseudopatriotai geria Blindos alų ir kad šovinizmas iki šiol pas mus paklausus“, ‒ pastebi kino kritikė.
Pavyzdingas operatoriaus darbas
Griežtoje Ž. Pipinytės recenzijoje vieninteliu žmogumi, sulaukusiu vien tik pagyros žodžių, tapo operatorius Ramūnas Greičius. „Paprastą siužeto atpasakojimą į aukštesnį lygį, kartais jam suteikdamas metaforos ar „antrojo dugno“ regimybę, be abejo, pakylėja operatorius Ramūnas Greičius. Jo darbas – aukščiausios kokybės. Jau vienas pirmųjų filmo kadrų, kai iš sapno atsiduriame dabartyje ir nuo besiprausiančio Blindos veido stambiu planu po truputį pereinama prie jo atvaizdo pro kaimo gryčios langą, atrodo tarsi senosios dailės meistro parašas ant paveikslo drobės“, ‒ žavisi ji.
Prie techninių detalių prikibti, G. Arlickaitės teigimu, nepavyktų. „Filmas puikiai nufilmuotas ‒ tai yra profesionalus darbas, puikaus operatoriaus labai gražiai nufilmuotas. Yra puikių scenų, kurias suvaidino žinomi lietuvių aktoriai – tai ir Donatas Banionis ir Antanas Šurna“, ‒ sakė kino specialistė.
Kovos su lazdomis scena – prasta aliuzija į Herkų Mantą
Viena iš keisčiausių filmo scenų, kuomet visi baudžiauninkai prieš raitus kareivius stoja ginkluoti vien tik lazdomis, anot G. Arlickaitės primena blogą Herkaus Manto istorijos kopiją. „H. Manto pasirinkimas stoti vienam prieš Kryžiuočius turėjo labai daug prasmių ir buvo nuostabiai įtikinančiai padarytas. Tuo tarpu šiuo atveju jis atrodo truputį prėskas, juokingas ir ne visai reikalingas“, ‒ išsakė pastabas ji.
„Tadas Blinda. Pradžia“ (nuotr. „Tauras Films“)
Kitu „Tado Blindos. Pradžios“ filmo trūkumu G. Arlickaitė įvardino Agnės Ditkovskytės ir Tatjanos Liutajevos duetą. „Jei girdimas rusiškas ackentas, kuomet jos kalba lietuviškai, galbūt ne tokiam reikliam žiūrovui „susivalgo“ ir neturi tokios didelės reikšmės, tai pačių moterų funkcija filme įvardinta labai paprastai. Viena tokia primityvi, apgavikė, o kita – romantizuojama, žavinga, todėl kad tokia turi būti. Man tai labai paviršutiniška ir netikra“, ‒ pažymėjo ji.
Padidėjusi lietuviškų filmų auditorija
E. Pukšta pabrėžė, kad kinas yra verslas ir jis privalo rinkti pajamas. „Negalima švaistyti pinigų dėl draugams, giminėms ir pažįstamiems reikalingų filmų, kurių biudžetas pirmiausiai išnaudojamas prodiuserių asmeniniams poreikiams“, ‒ komentavo kino kritikas.
Anot jo, kad ir kaip vertintume naująjį filmą, jis atneš daug naudos būsimoms lietuviškoms premjeroms. „Tadas Blinda. Pradžia“ išplėtė nacionalinio kino žinomumą ir ženkliai padidino lietuviškų filmų auditoriją. Jį pamatę žiūrovai seks naujienas apie kitus tautinius filmus ir stengsis jais pasidomėti. Dauguma žiūrovų norės pamatyti kitus lietuviškus filmus“, ‒ sakė E. Pukšta.
Pasiruošimas kovos scenos filmavimui (nuotr. „Tauras Films“)
Kaip pažymi Ž. Pipinytė, Lietuviai akivaizdžiai norėjo, kad viskas filme būtų „kaip Holivude“. „Lietuvos istorija, romantiška pora, gaudynės ir kautynės, piktadariai ir herojai, vienprasmiški jausmai ir nešvankūs juokeliai, suprantamas pranešimas, „žvaigždės“ ir tęsinio „Tadas Blinda. Pabaiga“ galimybė. Žinoma, ir kad filmo kūrėjai gerbtų daugiasalių kino teatrų, televizijos ir masinio vartojimo paskutiniais dešimtmečiais suformuotą „žmonių“ skonį. Ir gavo. Aišku, tai – pigus „Holivudas iš antrų rankų“ ir pakankamai infantiliškas reginys, smagiai pakutenantis tautiškus pasididžiavimo jausmus. Deja, pasirodo, lietuvių žiūrovams reikia tiek nedaug. Būti tokiems kaip visi“, ‒ savo recenziją apibendrina ji.
Taip pat skaitykite:
„Tadas Blinda. Pradžia“: ar siužetas ir pateikimas vertas surinktų tūkstančių?
D.Grybauskaitė: „Tadas Blinda. Pradžia" kūrėjai Lietuvą matė mylinčiomis akimis
Premjerinį savaitgalį „Tadas Blinda. Pradžia“ pagerino „Įsikūnijimo“ rekordą
