G. Ottone, kaip pats išsidavė, turi puikų klasikinį išsilavinimą – mokėsi humanitariniu pagrindu paremtoje mokykloje, todėl puikiai išmano filosofiją, moka lotynų ir senovės graikų kalbas. Tiesa, į kino kritiką pasuko ne iš karto. Baigęs mokyklą tapo mediku, tačiau slapta puoselėjo svajonę savo hobį – kiną – paversti darbu. Jo specializacija – Lotynų Amerikos, Ispanijos, Skandinavijos, turkų ir rumunų kinas. G. Ottone karjeroje – 14 sumanytų ir įgyvendintų konceptualių kino festivalių programų bei retrospektyvų. Taip pat daugybė publikuotų esė ir knygų, dažniausiai apie Pietų Amerikos kiną. Nuo 1990-ųjų kasmet jis nuolat publikuoja savo kritikos straipsnius kino žurnaluose ir keliauja po didžiuosius pasaulio kino festivalius (Roterdamo, Berlyno, Kanų, Stambulo, Lokarno, Venecijos, San Sebastiano, Londono ir kt.). G. Ottone yra FIPRESCI, Tarptautinės kino kritikų asociacijos, narys bei festivalių „Mostra del Nuovo Cinema di Pesaro“ ir „Asiatica Film Mediale di Roma“ Italijoje kino programų kuratorius ir konsultantas, taip pat festivalio „Mostra del Cinema Ibero Americano di Roma“ meno vadovas.
Komisija apie savo sprendimą praneš tik festivalio pabaigoje, taigi „Bernardinai.lt“ siūlo pokalbį su G. Ottone: apie kino vertinimą, sunkumus, prastus scenarijus ir saulėtąją Italiją.
Visų pirma norėčiau paklausti: kaip jūs vertinate filmus? Kokius pagrindinius kriterijus taikote? Koks, jūsų nuomone, yra geras filmas? Ar kriterijai skiriasi tuomet, kai vertinate skirtingų regionų juostas? Pavyzdžiui, Europos kiną ir holivudinį?
Kino pasaulis yra labai sudėtingas. Kinas yra industrija. Bet tuo pat metu toje industrijoje galima užčiuopti daug kultūros. Kinas dažniausiai kalba apie žmonių gyvenimus. Dažniausiai dalyvauju festivaliuose, kurių pagrindiniai filmai yra autorinio kino pavyzdžiai. Tarkime, Vilniaus tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“ yra orientuotas į autorinį kiną. Turbūt reikėtų paaiškinti, kas yra autorinis kinas. Tai reiškia, jog režisierius kuria filmus, kurie išreiškia jo asmeninį požiūrį, dažniausiai jo estetinis pojūtis būna išskirtinis, kitoks nei kitų režisierių. Autorinio kino festivalyje, nesvarbu, apie kurį kalbėtume – Vilnių, Kanus, Berlyną, – visuomet iškyla ir žanrinis kinas. Žanrinis kinas reiškia, jog filmas buvo sukurtas pagal tam tikrą šabloną, jis turi aišku tikslą: komedija, trileris, siaubo filmas… Šiais laikais, kai internete galime pasiekti viską, kiekvienas net nepriklausomo kino režisierius gali tapti žinomas, o jo vėlesni filmai festivaliuose gali sulaukti didžiulės komercinės sėkmės.
Tačiau aš nesu dogmatiškas žmogus – neskirstau filmų į holivudinius, europinius, nepriklausomus ar dar kokius. Nemėgstu diskriminuoti filmų. Pavyzdžiui, aš keliauju labai daug. Neseniai teko viešėti Indijoje. Juk žinote, kad Indijos kino industrija yra milžiniška. Daugelis jų filmų yra prastos meninės vertės, pagaminti pagal tam tikrą šabloną (vadinasi, žanriniai). Nepaisant to, per pastaruosius 10–15 metų jie tikrai sukuria labai įdomių filmų. Galbūt tai yra toks pat žanrinis kinas, tačiau tas pats žanras, tarkime, trilerio, visiškai skiriasi nuo amerikietiško ar Hong Kongo trilerio žanro. Taip keistai susiklostė, jog indiškų trilerių kūrėjai labai pamėgo Šekspyro dramas – kurdami filmus, režisieriai dažnai remiasi būtent šio autoriaus kūriniais. Ir, žinoma, pasiekiama labai įdomių rezultatų. Arba kitas atvejis: indai filmų kūrėjai labai žavisi Francis’o Fordo Coppola’os filmu „Krikštatėvis“; jie bando kurti kažką panašaus. Tokie mėginimai virsta unikaliais kūriniais jau vien dėl to, kad indiška mafija visiškai kitokia nei sicilietiška.
Esu tikras kino gerbėjas. Visada eidamas į filmus tikiuosi būti nustebintas: noriu keliauti mintimis ten, kur mane bando perkelti režisierius. Taip pat man labai svarbu, kad režisierius pasakotų istoriją ir būtų nuoširdus su savo žiūrovais. Tarkime, Susanne Bier yra labai garsi danų režisierė, bet, mano nuomone, ji nėra sąžininga žiūrovų atžvilgiu. Kartais ji į filmą įtraukia tokių scenų, kuriomis akivaizdžiai siekia pritraukti auditoriją: tos scenos būna labai jaudinamos, tačiau netikros. Sakydamas, jog režisieriai turi būti sąžiningi su žiūrovais, turiu omenyje, kad jie turi leisti pajusti tikrą emociją. Dar vienas dalykas, kurio labai nemėgstu filmuose, – nuspėjamumas. Nemėgstu, kai filmas paaiškina viską, nepalieka erdvės mąstyti, atsako į visus klausimus. Filmo negalima vertinti pagal tuos pačius kriterijus, kuriais vertiname knygą. Kine ypač svarbus vizualumas. Apibendrindamas pozityviai vertinu tokį filmą, kuris yra nenuspėjamas, sąžiningas auditorijai ir pasakoja istoriją šiek tiek atitrauktai. Nemėgstu moralistinio, dogmatinio kino.
Daugiausia domitės Pietų Amerikos kinu. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti skaitytojams apie šio regiono kiną? Kitos jūsų domėjimosi sritys – skandinaviškas ir rumuniškas kinas gana gerai žinomas Lietuvos žiūrovams, tačiau Pietų Amerika dar tik skinasi kelią į mėgstamiausiųjų gretas.
Pietų Amerika yra milžiniškas ir labai įvairialypis žemynas. Skirtingi šio žemyno režisieriai, tarkime, iš Čilės, nedaug žino apie Meksikos kiną. Žinoma, yra tam tikrų bendrumo gijų. Viena svarbiausių tokių gijų – kalba. Bet net ir čia yra tam tikrų išlygų jau vien dėl to, kad ispanų kalba kiekvienoje šalyje skiriasi… Taip pat yra labai svarbių dalykų šalių istorijoje, pavyzdžiui, kolonizacija. Daugybė Pietų Amerikos valstybių turi rimtų problemų su kažkada „vietiniais“ vadintais gyventojais. Argentinoje ir Čilėje senieji gyventojai buvo naikinami. Nors ir yra išlikusių senųjų bendruomenių, tačiau jos yra nustumtos į socialinės piramidės apačią. Kai kuriose valstybėse vietos gyventojai tik porą dešimčių metų yra atsakingi už savo likimus, o prieš tai buvo valdomi kitų ir nelabai supranta, kaip dabar elgtis su savo šalimi. Maždaug tuo pat metu, kai Europoje, Prancūzijoje, formavosi Naujosios bangos judėjimas, Pietų Amerikoje vyko kažkas panašaus. Nepamirškime, jog tuo metu tai nebuvo demokratinės valstybės, jas valdė diktatoriški režimai. Tai buvo itin supolitinto kino laikai. Pavyzdžiui, kai Europoje buvo paskelbtas estetinis „Dogma 95“ (Larsas von Trieras, Thomas Vintenbergas) manifestas, Pietų Amerikoje dienos šviesą išvydo politinis manifestas, skelbiantis žmonių emancipaciją ir siekiantis, kad kinas padėtų juos išlaisvinti.
Pastaruosius 20 metų Pietų Amerikos kinas išgyvena gana stiprų renesansą: visų pirma Brazilijoje, po to – Argentinoje, o dabar geriausias kinas yra kuriamas Čilėje. Šitas naujasis Pietų Amerikos kinas labai įdomus. Šiuolaikiniai režisieriai atmetė retorinę devintojo dešimtmečio stilistiką. Jie atsisakė žodžių svarbos. Manau, kad jiems įtaką padarė ir Europa, ir nepriklausomas Amerikos kinas. Dabartiniai Pietų Amerikos režisieriai mėgsta minimalistinę prieigą. Taip pat, skirtingai nuo ankstesnių laikų, nėra jokio naujo manifesto. Visi režisieriai yra skirtingi. Jie turi visiškai skirtingus požiūrius ir metodus. Be to, pietų amerikiečiai bando permąstyti žanrinį kiną. Neįprastai svarbios temos šiam kinui yra šeimos vaizdavimas ir tradicinių, religinių, moralinių tradicijų susidūrimas su naujosiomis įtakomis iš kitur. Ir nors daugelyje valstybių įsivyravo demokratinės santvarkos, akis bado įdomus fenomenas – noras būti valdomam vado, ypač ryškus vado kultas, nesugebėjimas atsispirti populistiniam diskursui politikoje.
Minėjote rumunų kiną – mano nuomone, rumunų kinas dabar yra pats geriausias kinas visame pasaulyje. Apskritai Naujosios bangos visose šalyje yra labai stiprios: Rumunija, Rusija, Izraelis, Čilė, Turkija.
Gal galėtumėte trumpai papasakoti ir apie naująjį Italijos kiną?
Tai sudėtingas ir netgi liūdnas klausimas. Didžiulė problema. Italijoje mes daug metų turėjome itin svarbią ir įtakingą autorinio kino tradiciją. Turėjome tikrą aukso amžių: Fellini, Pasolini, Scola ir kiti. Laimei, vis dar turime labai gerų režisierių. Vienas iš jų yra Matteo Garrone. Šiuo metu geriausiu kinu pasižymi Pietų Italija, o ypač – Neapolis. Ten dabar jie kuria geriausią kiną, geriausią teatrą ir geriausią muziką. Pats esu kilęs iš Šiaurės, todėl negalite manęs apkaltinti šališkumu (juokiasi).
Didžiulė Italijos kino problema yra ta, jog visi scenarijai labai silpni. Daugybė klišių…
Tiesą sakant, panaši problema yra ir Lietuvoje…
Žinoma! Labai panaši ir Lenkijos kino situacija. Ten yra labai daug įdomių, kokybiškų filmų, tačiau tik technine prasme. Nuostabi kinematografija, tačiau kiekvieną kartą žiūrint lenkišką filmą jis man pasirodo be galo nuspėjamas, netikras. Tarkime, pernykštės Berlinalės konkursinėje programoje buvo filmas, kuris kalbėjo apie homoseksualų kunigą. Tačiau tas filmas buvo toks banalus ir šabloniškas... Ir ne toks gilus kaip rumunų filmai.
Taigi, grįžtant prie itališko kino. Silpni ir neįdomūs scenarijai, žinoma, yra didesnės problemos išraiška: scenaristo profesionalumui nėra skiriama dėmesio. Kita didžiulė problema, būdinga taip pat ir ispanų kinui, yra ta, jog filmuose yra pernelyg daug muzikos. Ir dažniausiai muzika pasitelkiama užkišti skyles scenarijuje. Tai tiesmuka. Naujieji Italijos režisieriai nesugeba šviežiai pažvelgti į visuomenę, apčiuopti naujų aspektų, o tai vyksta turbūt dėl to, kad visa mūsų šalis yra įklimpusi rimtoje krizėje. Prieš keletą dešimtmečių Italijoje buvo labai didelis pakilimas, turėjome ir stiprią ekonomiką, ir tikrą politiką: ypač svarbūs buvo studentų sukilimai, darbininkų judėjimai. Milžiniška problema dabar yra visuomenės infantilumas: atrodo, kad vienintelis dėmesio vertas tikslas šiandien yra patekti į televizijos laidas. Būtent Matteo Garrone savo naujausiame filme „Realybė“ nagrinėja šią problematiką. Žmonės mano esą individualūs, tačiau iš tiesų jie tokie paviršutiniški.
Kristina Tamelytė, bernardinai.lt
