Kalbėdama apie savo meilės istoriją, ji atskleidė, kad jokios meilės iš pirmo žvilgsnio tarp judviejų nebuvo, o net priešingai – Lukas jai nė nepatiko. Tačiau viskas pasikeitė po 4 metų.
Kukli ceremonija
Ugnė su širdies draugu Luku aukso žiedus sumainė balandžio 23 d., Anykščiuose. Kaip teigė pašnekovė, šis miestas yra jų mylimiausias Lietuvos kraštas, taip pat jiedu čia gyvena. O pasirinkta data jiems yra ypatinga.
„Susituokėme per pirmo pasimatymo metines. Tada Lukas grįžo iš Tailando, o aš jį pasitikau oro uoste“, – kalbėjo Ugnė.
Ugnė neslėpė, kad ceremonija buvo kukli ir labai greita: „Atvykom anksčiau. Viskas buvo užrakinta, vėliau mus įsileido į vidų ir vėl viską užrakino. Buvo viena darbuotoja, kaukės, pirštinės, dezinfekcinis skystis. Greitai viską padarai ir bėgi iš ten. Draugai juokėsi, kad per laidotuves smagiau.“
Keliautoja įsitikinusi, kad jos ir vyro požiūris į vestuvių ceremoniją buvo toks pats – nė vienas iš jų nenorėjo kelti iškilmingos šventės.
„Kažkada vaikystėje prisiskaičius pasakų tikrai norėdavau iškilmių. Bet vėliau supratau, kad ten linksma tik todėl, nes tai yra pasakos. Matau, kaip moterys nervinasi dėl nereikšmingų detalių šventės metu, todėl atėjus laikui supratau, kad to visai nebenoriu. Pasisekė, kad vyro nuomonė buvo ta pati. Mums vestuvių dieną svarbu buvo susituokti, visiškai jokio skirtumo, kaip. Jeigu pavyksta – valio. Reiškia misija įvykdyta“, – šyptelėjo pašnekovė.
Tiesa, ne visi artimieji ar draugai suprato, kodėl jie taip skuba susituokti: „Ne visi suprato mūsų norą susituokti be šventės, todėl, aišku, bandė atkalbėti. Bet padarėme taip, kaip patys norėjome. Juk šventė – mūsų.“
Mergina juokėsi, kad ir po ceremonijos nieko įspūdingo nenuveikė: „Pasidarėme fotosesiją miškuose ir keliavome namo. Galvos ir taip sproginėjo nuo visko. Užsisakėme picą, pasijuokėme, kad nesugebėtume atlaikyt kelių dienų šventės, ir užmigome. Vyras sako, kad didelėms šventėms esame per skysti. Ir aš pritariu.“
Iš pradžių Lukas nė nepatiko
Ugnė džiaugiasi, kad dėl vestuvių niekuomet neturėjo dvejonių. Mergina į gyvenimą žiūri optimistiškai, todėl niekada nelaukia rytojaus, jeigu gali tai padaryti dabar.
„Esame ne tik pora, bet ir geriausi draugai, dabar jautėme norą žengti šį žingsnį... Ir žengėme. O ką rytojus atneš – nežinome. Sužinoti galim tik jo sulaukę, todėl nėra reikalo eikvoti energijos su mintimis: „o kas bus?“, – tikino Ugnė.
Ugnė neslėpė, kad jokių meilės kibirkščių nepajuto, kuomet pirmą kartą susitiko su Luku.
„Mūsų meilės istorija labai keista. Susipažinome 2010 metais. Lukas – iš Kauno, aš – iš Anykščių. Abu sportuojame karate ir mūsų treneriai buvo geriausi draugai. Vieną vasarą jie nusprendė padaryti bendrą dviejų klubų stovyklą Ignalinoje. Ten ir susitikome.
Man jis labai nepatiko. Aš jam irgi. Bet ilgą laiką buvome tiesiog draugais, tada, kažkur 2014 nustojome bendrauti. Vėliau, po 4 metų, keliavau namo iš paskaitų ir prisiminiau Luką. Visiškai „iš oro“, nes, kaip ir minėjau, neturėjau jokių ryšių su juo. Tada vėl pradėjom bendrauti... Ir, vat, užkibau“, – juokėsi keliautoja.
Mergina pasakojo, kad dar labai keista apsiprasti prie naujo „žmonos“ statuso, tačiau vedybinis gyvenimas sekasi kuo puikiausiai: „Labai keista. Nespėjau dar susidraugauti, tai net pasimetu, kai Lukas apie mane kitiems kalba sakydamas „Mano žmona“. „Vyru“ irgi keista vadinti, bet gal dar priprasim. Nors močiutė sakė, kad taip niekada ir nepriprato senelio „vyru“ vadinti. Na, o gyventi sekasi gerai. Gyvename, kaip anksčiau gyvenę. Nejaučiame jokio pokyčio, nebent tik žiedus ant pirštų. Būna tvarkaisi kažką, pamatai ranką ir prisimeni, kad susituokęs esi! O dėl planų – dabar laukiam karantino pabaigos ir vėl ruošiamės keliauti po pasaulį.“
