Socialiniame tinkle „Instagram“ ji dalijasi nepaprasto grožio nuotraukomis. Rodos, kad jos gyvenimas – rožėmis klotas. Tačiau naujienų portalui tv3.lt ji atskleidė kitą savo gyvenimo pusę.
Kelionės ir beprotiški nuotykiai
Mergina atvirauja, kad kiekviena kelionė ją įkvepia ir leidžia atitrūkti nuo kasdienybės. „Aš per visą gyvenimą visada bėgu: mokslai, darbai, treniruotės, projektai, skambučiai, savanorystė – mano didžiausia svajonė, kad paroje būtų 30 valandų, arba išmokčiau sutalpint 8 valandas miego į 3. Laikui bėgant, pagavau save ne tik skubant daryti darbus, bet ir skubant džiaugtis – gi nespėju. Todėl leidi sau pasimėgauti kokiu nors dalyku minutę ir viskas – varai toliau.
Atrodo, kad skubi į gyvenimą, bet taip visą jį ir praskubi – prabėgi jo nei kiek nepatirdamas. Per tą bėgimą visas „kompiuteris“ užlūžta, viskas pradeda nusibosti, o kelionė – toks išlipimas iš paties sukurto burbulo. Neskubant sėdi ant uolos kampo, žiūri į ledyną, o nuo tokio grožio suvokimo kaupiasi ašaros. Visai negalvoji nei apie darbus, nei apie mokslus, nei kad kažkur nesuspėjai. Pastebėjau, kad dabar kažkaip normalu savo kiekvieną egzistavimo minutę maksimaliai įdarbinti ir apkrauti veiklomis, bet tik sustojime pajauti gyvenimą. Mūsų galvos nėra kompiuteriai, o jei ir būtų – net ir jie kartais sugenda“, – įkvepiančiai sakė ji.
Ugnės kelionės – it įkvėpimo šaltinis. Ji atitrūksta nuo kasdienės rutinos bei gali labiau save pažinti, tačiau nė viena kelionė neapseina ir be kurioziškų situacijų. „Beprotiškų dalykų nutinka kasdien, todėl sunku atskirti kažkokį vieną. Būna ir netikrą autobuso bilietą nusiperki, ir ne į tą traukinį sugebi įsėsti. Neseniai kažkokiu būdu sumaišiau miestus ir nuvažiavau visiškai į kitą pusę, nei reikėjo, bet už tai kokią linksmą kelionę turėjau: važiuoji per naktį autobusu, po kelių valandų sustoji vidury niekur, išbėga bobutė su samčiu, kažką rėkia, rankom mosikuoja, eini ten, kur ji rodo – o ten, lyg ir kažkokia parduotuvė, lyg ir kažkokia šventykla, kažkokių džiovintų žuvyčių pridėta – reikia valgyti.
Niekas nieko neaiškina, angliškai niekas nešneka. Kartais papuoli ir pas kokį vietinį šamaną, kuris į tave negyvą vištą trina, arba ant didelio kalno, savo pašiūrėje, stebuklingus gėrimus verda. Koh Kood saloje per audrą medžiai nutraukė laidus, tai su vietiniais ėjau tvarkyti reikalų – kirvį į vieną ranką, laidus į kitą – valandėlė darbo ir viskas – kaimas vakare knygą gali skaityt, ne žvake pasišviesdamas o lempa. Yra tekę ir vietinių gyvulius prižiūrėti, kai išvyksta. Sėdi viduryje džiunglių, basa, su žole dantyse, kaip koks piemenėlis, o aplink vištos bėgioja, karvytės ganosi. Pamiršti, kas ta civilizacija išvis yra“, – juokėsi pašnekovė
Mergina atvirauja, jog keliaujant svetur, yra ir kita medalio pusė. Ji teigė, kad jie puikiai supranta, kuomet esi turistas, tada už tam tikrus produktus reikia pamokėti daugiau. Tiesa, ji yra susidūrusi ir su rimtesnėmis problemomis: „Be pramiegotų skrydžių – užpuolimai. Vienai keliaujant, turi būti bent jau minimalus savigynos pasiruošimas. Šalyse, kur moters seksualumas yra šioks toks tabu, vyrai kartais pameta galvas.
Pirmą kartą nuo įkaušusio gerbėjo teko gintis Indijoje, o nesenai, mano nuostabai – tikriausiai pačioje saugiausioje pasaulio vietoje – Balyje. Ačiū močiutei, kad kai buvau mažytė, nuvedė mane į karate būrelį, 15 metų kovos treniruočių nenuėjo veltui – jei nespėju pabėgti, tai bent gebu duoti užpuolikui į kaktą taip, kad atšoktų visi norai grabaliotis.“
Skaudūs išgyvenimai bei artimas ryšys su močiute
Ugnė pasakojo, kad jos gyvenime netrūko ir skaudžių išgyvenimų. Kuomet išsiskyrė jos tėvai, mama išvažiavo į užsienį ir ji liko gyventi su močiute. Jos močiutė jai it antra mama, o jų stipraus ryšio galėtų pavydėti daugelis.
„Dabar jai 75 metai, bet per gimtadienius visada sveikinu su 18-tuoju, nes tokio smagumo žmonių aš net ir tarp bendraamžių pasigestu. Nors rožėmis mūsų gyvenimas klotas buvo ne visada. Aš vaikas buvau tikra pabaisa: ir stiklus kur nors kieme išdauždavau, ir dažnai kur nors susimušdavau, mokytojų neklausydavau, ir amžinai bėdos prisidarydavau, todėl už mano išdaigas močiutei reikėdavo raudonuoti. Net paauglystėje ne kartą namo esu grįžusi su pareigūnais iš paskos, bet močiutė niekada labai nepykdavo, visada sakydavo: „Kas nutiko, to nepakeisi, o ir rėkdama nepakeisiu, kad jauna ir durna. Bent kai sena būsi, bus smagu prisiminti“.
Įtariu, kad ir ji pati jaunystėje ne ką mažiau pasiutusi buvo. Kartą užklausiau, iš kur pas ją gilus randas ant kojos. Pasirodo, kad būdama 16-kos su vogtu motociklu padarė avariją, bet visada sako, jog gyvenimą tokį nugyveno, kad jei reikėtų mirti čia ir dabar, nė kiek nebūtų gaila, nebent tik pomidorų šiltnamyje. Močiutę aš labai myliu, ir už kiekvieną dieną esu jai labai dėkinga. Nors juokauju, kad augau sukarintoje stovykloje, nes močiutė labai griežta buvo, bet tik jos dėka esu tokia, kokia esu ir per pasaulį galiu eit, kaip tankas“, – atviravo ji.
Ugnės močiutė daug keliavusi nėra – ji lankėsi tik Maskvoje, tad tolimos šalys jai it kitos planetos. Mergina pasakojo, kad dėl to tekdavo jai ir nuslėpti keletą faktų apie savo išvykas. „Pradžioje aš jai nė nesakydavau, kur ten tiksliai važiuoju, kad labai nesijaudintų. Grįžus rodydavau nuotraukas ir sakydavau: „Čia aš Afrikoje buvau, gentis lankiau ir nenumiriau“. Nes, kaip pati sako – kas jau padaryta, tas padaryta. Tai dabar bijo tik to, kad lėktuvas nenukristų. Sakė, kai žino, kad ore būnu po 10-12 valandų, jai net miegoti neišeina“, – šyptelėjo ji
Vis dėlto didelis atstumas, skiriantis Ugnę ir jos močiutę, ne bėda. Ji teigė, kad palaikyti ryšį padeda draugai: „Močiutė neturi interneto, bet turiu nuostabių draugų Lietuvoje, kurie nuo manęs gėlytę nuneša, jei reikia – darbus pasidaryti padeda, mano nuotykius parodo ir leidžia pasikalbėti.
Neturime tokio įpročio susiskambinti kasdien. Prieš išvažiuojant bandžiau močiutę išmokinti naudotis messenger programėle, bet abi palūžom. Ji juokdamasi man sakė: „tu babytę kartas nuo karto prieš miegą prisimink, ir užteks, skambinti – nebūtina. Jau laukiu, kada įeisiu pro duris nieko nesakiusi, ir ji tradiciškai nepuls glėbesčiuotis. Apsimes, kad nė kiek nenustebo, ir paklaus: „Tai ko čia dabar grįžai?“. Tada atsisėsim mano senajame kambariuke ant sofos, išsivirsime mėtų arbatos, aš jai pasakosiu, kaip tas gyvenimas vingiavo, kol nesimatėm, o ji linguos galvą sakydama: „Taigi tikrai, kokia nukvakus tu, mano merga, bet kokia laiminga“, – juokėsi keliautoja.
