Trečiadienį pokalbiui apie kultūros aukas ir šokiruojančio meno ribas susėdo keturi įvairių meno sričių atstovai. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius, Vilniaus dailės akademijos profesorius dailininkas Giedrius Kazimierėnas, kompozitorius Algimantas Bražinskas ir VDA dėstytojas bei menininkas Česlovas Lukenskas mintimis susirėmė kalbėdami tema „Menas reikalauja aukų: aukojama kultūra“.
Pastaruoju metu, t. y. jau kokius dešimt paskutinių metų, Lietuvos meno ir kultūros padangę karts nuo karto ir vis dažniau nušviečia lyg žaibas giedrame danguje pasirodę provokuojantys meno kūriniai, projektai bei aštrūs kultūros atstovų pasisakymai. Kur yra ribos, kas yra menas, o kas – nebe? Kas yra drąsa, o kas akiplėšiškumas ir kultūros žeminimas? Į šiuos klausimus atsakymo bandė ieškoti pašnekovai.
Kai kiekvienas pirstelėjimas vadinamas menu
Kam mokytis meno mokyklose ir akademijose, jei šiais laikais kas tik panorėjęs ir sukūręs abejotinos vertės kūrinį gali vadintis menininku? Kur baigiasi provokuojantis menas ir prasideda patyčios? Šiuos klausimus įkvėpė vykusi akcija „Mokykla be patyčių“, skandalingas Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“ ir jo kūrėjų pasisakymai „Scenos kryžių“ įteikimo ceremonijoje, Jurgio Mačiūno meninės akcijos „Taikinys“ pakartojimas, organizuotas Vido Bareikio.
Menininkas ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Česlovas Lukenskas sako, kad neprisiimant meno vertintojo vaidmens, atsakyti, kas yra menas, o kas ne yra sunku.
„Kas yra menas? Galiu vienaip atsakyti kaip menininkas, dar kitaip – kaip dėstytojas. Kiekvienas turi teisę rinktis ir pats spręsti, kas jam yra menas“, – sako Č. Lukenskas. Anot jo, menininkai, užsiimantys primityviu ir šokiruojančiu menu, siekia priartinti meną prie gyvenimo, ištrinti ribas ir reikia pripažinti, kad tai jiems pavyksta.
G. Lukenskas, A. Bražinskas ir G. Rinkevičius (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Kompozitorius Algimantas Bražinskas sako, kad gyvenimo ir meno suartėjimas yra graži idėja, bet tokie menininkai kaip Jonas Mekas, Jonas Mačiūnas ir jų provokuojantys kūriniai kartais verčia suabejoti.
„Buvo atvežta paroda „Kristus šlapime“ – normalūs meno kūriniai, tik kam tas šlapimas? Muzikoje buvo atsiradusi kryptis, pavadinta konkrečiu menu – įrašyti paukščiukų balsai ir visai tai pavadinta muzika. Juozas Miltinis kažkada yra pasakęs, kad jei jis dabar pirstels, tai irgi bus menas“, – sako kompozitorius ir neslepia, kad jis pats nevertina tokių meno kūrinių.
Liberalizmas blogai, bet varžyti meno negalima
Tačiau kompozitorius A. Bražinskas įsitikinęs, kad kaip bebūtų, nevalia varžyti meno taisyklėmis ir nustatinėti kriterijų.
„Apie meną spręsti iš jėgos pasaulis jau žino – ir Adolfas, ir Josefas bandė taip daryti, patys nuspręsdavo ir atrinkdavo, kas yra vertinga, o kas ne. Tačiau to daryti negalima“, – sako kompozitorius. Jis prisimena, kad kažkada modernių meno motyvų taikymas buvo įdomus tuo, kad tai buvo lyg pasipriešinimas valdžiai, sistemai. Dabar tai tapo norma, todėl nebeteko prasmės ir vertės.
„Jaunas menininkas negali nebūti ieškotoju, jis privalo ieškoti kažko naujo, bet siutina tai, kad Lietuvoje visi viską virškina ir tyli. Galim žiūrėti, klausyti, kas patinka. Kitam gal ir TV šou yra menas – man ne. Tos gražios mergaitės tegu lipa į sceną, nes gražu pažiūrėti, bet tegul tik nedainuoja“, – sako muzikas.
Gintaras Rinkevičius pritaria nuomonei, kad meno negalima kontroliuoti. „Ir TV projektai gali būti skirtingi, vieni geresni, kiti prastesni. Mes žmonės, o ne kompiuteriai, todėl, kol kažkoks reiškinys kažką jaudina, jis turi teisę egzistuoti“, – sako dirigentas.
Jis sako esąs kategoriškas meno atžvilgiu ir turi savo kriterijus jam vertinti. „Menas yra tai, kas įkvepia, jaudina ir sudomina. Jei kažką privers apsiverkti paukščiuko čiulbėjimas – tai irgi galima vadinti menu“, – sako G. Rinkevičius.
Šokiruojantys projektai – negabių menininkų darbai
Profesorius Giedrius Kazimierėnas sako, kad tokie judėjimai kaip fluxus yra dėmesio neverti reiškiniai.
„Tokia meninė akcija kaip „Taikinys“, yra labai banalus J. Mačiūno idėjos pakartojimas. Man šioje situacijoje tiesiog gaila studento. Yra gabūs ir negabūs studentai. Gabusis, mokantis piešti kaip koks Šarūnas Sauka, niekada nesiims tokių pigių provokacijų – tai negabaus žmogaus pasirinkimas“, – sako G. Kazimierėnas.
A. Bražinskas sako, kad tai yra blogo švietimo mokyklose pasekmė – apie kokį meno suvokimą galime kalbėti, jei šiais laikais jaunuoliai nėra girdėję Justino Marcinkevičiaus.
„Be to, didesnė dalis visų menininkų yra vidutinybės. Ką daryti, kai kitaip žmonių pritraukti neišeina – belieka šokiruoti. Tačiau tai neturi nei meninės, nei išliekamosios vertės“, – įsitikinęs kompozitorius.
Toleruoti, bet kritikuoti?
Anot kompozitoriaus, niekas nedrįsta kritikuoti nesuprantamo ar menkaverčio meno, nes bijo būti apkaltinti neišprusimu. Tačiau visi pašnekovai vieningai sutaria, kad tolerancija negali peraugti į abejingumą.
„Apribojimų kultūrai neturi būti. Nėra keiksmų – gerai, o jei yra, tai galbūt jie reikalingi dramai išreikšti ir gal viskas yra labai talentingai padaryta – neskubėkime smerkti“, – sako G. Rinkevičius.
„Šiuolaikinė muzika yra kaip maisto perdirbiniai. Jei norime sveiko kūno, valgome sveiką maistą, tas pats yra ir su dvasia“, – tikina Č. Lukenskas, ragindamas atsirinkti, ko klausome ir ką žiūrime.
G. Kazimierėnas taip pat pritaria, kritiškam mąstymui. „Tolerancija turi būti, bet mes turime išdrįsti vertinti, o ne toleruoti viską iš eilės, – sako jis. – Pasakysiu Krescencijaus Stoškaus žodžiais: tam visam cirkui reikia priešpastatyti žmogišką orumą ir į viską žvelgti su ramia Putiniška šypsena. Reikia mažiau kalbėti apie fluxus ir panašius menkaverčius dalykus ir daugiau dėmesio skirti tikrai kultūrai. Nebūkime to fluxus spektaklio dalyviais.“
G. Kazimierėnas (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
