„Rugsėjis mums ant nosies, tai ir gyvenu dabar mokyklos rūpesčiais. Man tikrai baisu, noriu dar vasaros“, – su šypsena naujienų portalui tv3.lt kalbėjo Katažina.
Paklausta, ar jaučia ir šešiamečių dvynių priešmokyklinį jaudulį, moteris neslepia, kad daugiau streso turbūt patiria ji pati.
„Man atrodo, kad jie apie mokyklą dar visai nieko nesupranta. Kornelija klausimą, ar eis į pirmą klasę, pirmiausia neigia, tik paskui susipranta, kad vis dėlto bus pirmokė. Ji turbūt dar nesupranta, nesuvirškina reikšmės, apie ką yra pirma klasė“, – teigia atlikėja.
Nors visą laiką augo kartu, Kornelija ir Donatas eis į skirtingas mokyklas. Kaip tikina pašnekovė, ir šis dalykas jų šeimai bus nemenkas iššūkis, su kuriuo reikės susidoroti.
„Mano vaikai yra su skirtingais poreikiais, tad reikės šį etapą išgyventi ir įsivažiuoti. Ar vaikui, ar suaugusiam žmogui išėjimas iš komforto zonos visada būna toks stipresnis įvykis, įnešantis daugiau streso. Nes juk mes priprantame daryti vienaip, o staiga teks priprasti prie visai kito. Reikės priprasti keltis kone dviem valandomis anksčiau, priprasti prie visai kito gyvenimo ritmo, bet pamažu įsivažiuosime. Neslėpsiu, dabar tikrai yra stresiuko ir rūpesčio. Juk mums rūpi, kad viskas klostytųsi kuo geriau ir sklandžiau“, – neslėpė ji.
Prabilo apie pomėgius
Prie muzikos augantys Katažinos vaikai, anot pašnekovės, ir patys linksta prie meno. „Kornelija tokia artistiška, mes su vyru ją dažnai „pamaiva“ vadiname, – šypteli pašnekovė. – Jai patinka būti scenoje, kartu su manimi pavažinėti į koncertus. Ji lanko ir pramoginių šokių pamokas, ir dainavimą. Ji turbūt labiau prie menų, nors kol kas neatradome, kad jai kažkas išskirtinai labai patiktų.“
„Kas liečia Donatą, tai šiai dienai sunku kažką pasakyti. Bet jau dabar matau, kad jo labai stipri klausa. Jis labai gerai girdi, galbūt net turės tėčio genų dėl kompozicijos. Jis dažnai bando mėgdžioti melodines linijas, nors dar nėra kalbantis vaikas. Kas liečia klausą, tai jis gali puikiai intonuoti, atkartoti muzikinę atkarpą. Ko gero mano vaikai nebus statybininkai, nors niekada nežinai, – juokiasi ji. – Aišku, nieko blogo prieš juos neturiu. Bet man svarbiausia, kad ateitis būtų jų pačių pasirinkimas.“
Ryšys tarp tėvų ir vaikų – itin svarbus, pastebi Katažina. Vaikai nuo pat mažens mokosi iš tėvų bendravimo ypatumų, stebi jų reakcijas ir taip formuojasi patys. Vis dėlto didelę dalį savęs tėvai perduoda ir vaikams.
„Nežinia, kaip bus jų paauglystėje, gal jie su draugais eis į visai kitokią kryptį – gal jie su draugais eis šokti breiką. Bet atrodo, kad menai jiems labiau limpa. Ypač pagal dukrą neatrodo, kad ji būtų tiksliukė. Nebent Donatas parodys sugebėjimus toje srityje. Bet dar ankstoka spręsti, jie pagal savo amžių dar atsiplėšia nuo bendraamžių. Gal čia dvynių niuansas – pastebėjome, kad jų raida truputį lėtesnė, nei būdinga jų amžiaus vaikams. Mums svarbiausia, kad jie pasirinktų savo kelia, o mes visada būsime šalia ir juos palaikysime“, – neslepia žinoma atlikėja.
Prisiminė save mokykloje
Paklausta apie save vaikystėje, moteris juokėsi, kad iš jos buvo nekokia „tiksliukė“. O visgi ir traukdavo ją daugiau meniški dalykai.
„Negaliu sakyti, kad buvau kažkokia dvejetukininkė, bet visada save vadinau „chaltūrninke“. Visada kažkur prasistumdavau, praslysdavau, kas liesdavo tiksliuosius mokslus. Man matematika, fizika ir chemija buvo visiškas peilis. Bet aš visad kažkaip išsisukdavau – su šypsenėle, net nepadariusi namų darbų. Man reikėdavo mintinai visus tuos dalykus mokytis. O kas liesdavo literatūrą, tą labai mėgdavau.
Taip pat mėgaudavausi ir muzika, daile, technologijomis. Šie dalykai buvo apie mane, ten visada atsigaudavau. Mano a.a. auklėtojas buvo matematikos mokytojas, tai aš pas jį ateidavau visada su nuleista galva. Bet vis vien sugebėjau su 8-tuku baigti metus, nors net nemaniau, kad esu jo verta“, – juokėsi K. Zvonkuvienė.
„Iš tiesų aš buvau nekokia moksleivė, skraidydavau padebesiais, buvau „prie meno“. Kai supratau, kad kitokia nebūsiu ir noriu ta kryptimi sukti, tai labai lengvai tai nusprendžiau.
Augau tarp dviejų pedagogių seserų, ir supratau, kad tai ne šiaip sau. 10-imt metų skyriau mokytojavimui, ir dabar su sūnaus diagnoze supratau, kad man pedagogiškumas labai praverčia. Supratau, kad kasdien lavinu tiek save, tiek vaiką“, – pridūrė ji.
Kalbėdama apie patirtį būnant mokytoja, pašnekovė neslepia, kad tai visokeriopai jai padėjo ne tik bendraujant su vaikais, bet ir padedant sau pačiai.
„Kiek pamenu mokytojavimo patirtis man pasitarnaudavo visą gyvenimą. Dar „Pop Ladies“ laikais man merginos sakydavo, kad man pedagoginės savybės labai padeda, kad emocijas aš žymiai lengviau valdau ir neįsiplieskiu taip greitai. Aš visada nervus sutvarkydavau santūriai, pedagogiškai, visad pakalbėdavau su kitais be kokių kaprizų. Kai gimė vaikai, man išsilavinimas buvo kaip Dievo dovana“, – šypsojosi moteris.
