„Filmavome vėlų rudenį. Nebuvo saulės, vos prašvinta – ir vėl tamsu, lyja. Detektyvui tai tiko. Norėjome sukurti tokią atmosferą, kad mieste, kuriame viskas vyksta, niekada nepateka saulė. Dangus užtrauktas, žemas – tai suteikė misticizmo“, – pasakojo operatorius F. Abrukauskas.
Kad sukurtų atmosferinį niūrumą, filmavimo aikštelėje dirbo ugniagesiai, nuolat purškė vandenį.
„Ko gero, lietus ir buvo didžiausias iššūkis, – sakė Feliksas. – Juk tai nėra natūralus lietus – tu jį gamini. Kiekvienas paleidimas – skirtingas. Sunku darant dublį pakartoti būtent taip, kaip tu nori: arba lietus – per silpnas, arba per stiprus, arba pasikeičia vėjo kryptis. Daug kas priklauso nuo apšvietimo, nuo kadro platumo, lietų reikėjo derinti prie kiekvieno kadro.“
Režisieriui E. Vėlyviui lietaus norėjosi daug – tai menininkas matė jau rašydamas scenarijų.
„Kadangi Emilis yra baigęs Dailės akademiją, jis viską mato vizualiai ir turi daug idėjų – kadrų, rakursų. Mes bendraujame jo diktuojama vizualine kalba. Aš tik pridedu, jei matau, kad galima dar kitaip padaryti, bet pagrindas – Emilio sugalvotas“, – pasidalijo operatorius.
Su režisieriumi jis puikiai rado bendrą kalbą. „Jei kitiems atrodo, kad E. Vėlyvis kino aikštelėje – despotas, tai aš kaip tik sakyčiau, kad jis – stebėtinai mandagus ir geras žmogus“, – sakė Feliksas.
O ką „geras žmogus“ E. Vėlyvis šįkart paruošė kaskadininkams?
„Su Emiliu dirbame nuo pirmojo „Zero“. Kai šis režisierius kažką daro, aiškiai žino, ko jam reikės. Mes su juo gyvenime jau tiek esame kalbėję, kad iškart suprantu, ko Emilis nori. Pabandau perspausti, kad tas jo noras atrodytų kaip triukas, tada jis mane apramina, bet vis tiek padarau, kaip noriu, – linksmai pasakojo ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių kino aikštelėje gerai žinomas kaskadininkas T. Ereminas. – Filme „Piktųjų karta“ reikėjo muštynių, ekstremalių pasivažinėjimų. Taip pat buvo išskirtinė prievartos scena, kuri irgi yra kaskadininkų indėlis į filmą, o ją puikiai išpildė aktoriai. Buvo ilgos repeticijos, bet jie viską fantastiškai atliko. Pats esu patenkintas, žiūrėjau filmą didžiuodamasis.“
Yra dar vienas amą gniaužiantis filmo epizodas, kuriame veikėją praryja liepsnos. Šį režisieriaus užmanymą įgyvendino kaskadininkas Leonidas Kotikas.
„Lietuviškame kine tai buvo didžiausias degimas – tiek liepsnos apimtimi ir ilgiu, tiek pačiu atlikimu. To dar nei viename filme nesame darę, – atskleidė T. Ereminas. – Tai buvo pilnas degimas – žmogus visiškai paskendo liepsnose ir degė daugiau nei pusę minutės. Epizodo fazės buvo trys: užsidegimas, pilna liepsnos agonija ir mirtis, viskas viename kadre.“
L. Kotikas šį darbą atliko su kauke ir kvėpavimo sistema. Taip pat vilkėjo specialų kostiumą, kuris šiek tiek prilaiko karštį. Tačiau net jei atrodytų, kad kaskadininkai yra stebukladariai, žinantys, kaip išpildyti triuką be skausmo, koordinatorius primena, kad kiekviena sekundė turi ir savo pavojų, ir savo kainą.
„Tu negali degti minutę, nes per tą laiką jau sudegtų vaidybiniai rūbai, – aiškino T. Ereminas. – Yra specialus gelis, kuriame išmirkomi apatiniai rūbai. O juk aikštelėje – šalta, ruduo, stovi lauko palapinėje. Kai apsirengi tuos šlapius drabužius, tave purto adrenalinas ir šaltis, jautiesi lyg būtum nuogas sniege. Tuomet užvelkamas degimo kostiumas, kuris apsaugo, bet ne 100 procentų. Paskui apsivelki vaidybinio kostiumo pirmąją dalį, vėl tepi geliu, kad drabužis neužsiliepsnotų pernelyg greitai, ir galiausiai rengiesi tai, kas dega ir sudega. Bet net ir viršutinį vaidybinį kostiumą trynėme specialiu skysčiu, kad neleistų pernelyg greitai sudegti ir nukristi nuo kūno. Visas šis pasiruošimas prieš degimą trunka apie dvi valandas.“
Juodąjį humorą mėgstantys kaskadininkai, paklausti, kaip jautėsi, matydami liepsnojantį draugą, ir šįkart juokavo: „Dega – tegul dega, vienu konkurentu mažiau.“
Tačiau aikštelėje buvę žmonės ugningą epizodą prisiminė kaip vieną tų, kai atrodė, kad sekundės yra nežmoniško ilgio.
Visi sulaikę kvėpavimą laukė šūksnio: „Nufilmuota“. Prie filmavimo kameros tyliai dirbo F. Abrukauskas.
„Kai prieš akis dega žmogus, tu supranti, kad jis dirba savo darbą. Tai yra profesionalai, kuriais pasitiki. Jie samdomi, kad padarytų šį darbą, o pats nei kaip nors kontroliuoti, nei padėti negali. Aišku, jaudulio buvo, bet žinai, kad nieko nepakeisi. Net jei nutiks žmogui kas nors ne taip, kaip suplanuota“, – kalbėjo operatorius.
„Kai vyksta toks triukas, aikštelėje kalba vienintelis koordinatorius, kuris duoda komandą kaskadininkui, degantį kolegą saugantiems ir jo veiksmus akylai sekantiems kaskadininkams. Aplink jį yra keturi žmonės, kurie stebi, vėliau pirmi įbėga pagal koordinatoriaus komandą ir jį gęsina“, – pasakojo tuo koordinatoriumi buvęs T. Ereminas.
Visame filme kaskadininkų dirbo dar daugiau. Specifinėse, brutaliose scenose aktoriai turėjo savo dublerius.
Holivudą iš vidaus pažįstantis T. Ereminas šyptelėjo, išgirdęs, kad viena ar kita kino žvaigždė triukus atlieka savarankiškai, be dublerių pagalbos.
„Personažo grubus nutraukimas nuo stogo, gaudynės ar žmogaus metimas ant automobilio, kokį „Piktųjų kartoje“ atliko Vytautas Kaniušonis – jūs neįsivaizduojate, koks tai yra smūgis. Be abejo, Tomas Cruise‘as, kuris yra kone visų savo filmų prodiuseris, gali sakyti, kad pats atlieka triukus. Tik ką tai reiškia, jei prisitvirtinęs saugos virvėmis, šoka nuo stogo ant stogo ir sugeba susilaužyti koją, – kalbėjo kaskadininkas. – Mūsų a.a. aktorius Vytautas Šapranauskas per „Zero“ filmavimus bėgdamas patyrė kojos traumą. Irgi galime sakyti – triuką darė. O juk galėjome toje aikštelėje jį pakeisti. Jeigu pagrindiniam aktoriui lūžta koja, filmavimo darbai sustoja, kažkam tenka apmokėti grupės prastovas, padengti užsakytų filmavimo lokacijų kaštus. Biudžetas iškart išauga.“
„Piktųjų kartos“ filmavimus stabdė ne traumos, bet karantinai.
Detektyvo premjera dėl pandemijos buvo du kartus perkelta. Bet galiausiai pamatęs filmą, T. Ereminas liko priblokštas.
„Net nėra, ką komentuoti – tai yra 10-ies metų lietuviško kino Oskaras. Nežinau, su kuo galėčiau palyginti šį filmą. Jau E. Vėlyvio „Redirected“ buvo aukšto lygio, tik ten – žanras kitoks. O čia – neįprastas Emiliui detektyvas, geras scenarijus, na, ir žinoma – aktorių vaidyba. V. Kaniušonis yra neprilygstamas. Nepamačiau nieko, prie ko galėčiau prikibti“, – kalbėjo su garsiausiais režisieriais dirbęs kaskadininkas.
„Piktųjų karta“, turinti N-16 cenzą ir galinti pasiekti gerokai platesnę bei jaunesnę auditoriją, nei ankstesni E. Vėlyvio filmai, iki šiol pelno tik pačius geriausius žiūrovų komentarus.
Filmą kūrė kompanijos „Kino Kultas“ prodiuseriai Daiva Varnaitė-Jovaišienė, Asta Liukaitytė, Donatas Šimukauskas. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
