Per Antrąjį pasaulinį karą naciai ir jų talkininkai nužudė 90 proc. iš 220 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų. 1943 m. rugsėjo 23 dieną likvidavus Vilniaus getą, dalis geto gyventojų sušaudyti Paneriuose, kiti išvežti iš Lietuvos į koncentracijos stovyklas. Ši diena 1994 m. paskelbta atmintina Lietuvos valstybėje – Lietuvos žydų genocido diena.
Minint ją, apie holokausto atminties saugojimą Vilniuje ir tautiečių domėjimąsi ekspozicijomis kalbėjomės su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvyta-Gustaitiene.
– Kur pas mus saugoma holokausto atmintis, kas tuo užsiima?
– Žiūrint, ką mes vadiname holokausto atminties išsaugojimo vietomis. Galime įvardyti žudynių vietas, o atskiro holokausto muziejaus Lietuvoje nė neturime. Vilniaus Gaono žydų muziejuje yra holokausto ekspozicija, ji tokia buvo pirma visame Pabaltijyje, įrengta 1995 metais. Įrengta, tiesa, ji buvo gana primityviai.
– Ką omenyje turite sakydama „primityviai“?
– Tuo metu buvo ir informacijos stoka, o ekspoziciją rengė patys holokaustą išgyvenę žmonės. Ekspozicija buvo pirmoji, nebuvo, į ką Lietuvoje remtis, kokiu pavyzdžiu rengti. Taigi žmonės, išgyvenę holokaustą, išsigelbėję iš Kauno ir Vilniaus getų, koncentracijos stovyklų, kūrė pačią koncepciją, atidavė daiktus, dalijosi prisiminimais, padėjo kaupti archyvinius dokumentus, prisiminimus iš knygų, kurias tuo metu Lietuvoje buvo galima rasti ar kurias gaudavo iš atvykstančiųjų į Vilnių.
Ekspozicijos koncepcija tokia ir išliko iš padėkos tiems žmonėms, kurie užsiėmė šiuo darbu. Nebuvo ji tokia profesionali, bet buvo pirmoji, ir iki šiol Lietuvoje su holokaustui skirta ekspozicija esame vieninteliai.
Einant laikui, toliau vyko tyrimai, kauptas archyvas.
Prieš porą metų tą ekspoziciją atnaujinome, atsirado daugiau stendų, Vilniaus apskrities mažieji getai, daugiau šnekame apie žudynes provincijoje, paskiau atsirado nauji darbo stovyklų stendai, šiek tiek medžiagos apie sovietmetį, pasakojimų, kaip sekėsi po karo.
– Galima sakyti, kad trūksta kažkokių iniciatyvų?
– Nepasakyčiau, kad mums stinga palaikymo ar bendradarbiavimo. Tarkime, pirmąją parodą Nepriklausomybės metais kūrė visai ne istorikai, o inžinieriai, gydytojai ir kiti. Jie perdavė tai, ką jautė, matė, remdamiesi asmenine patirtimi. Aišku, orientuojamasi buvo į turimus eksponatus: jeigu turime iki šių dienų išlikusį geto policijos lazdą, tai mes ir turime kalbėti apie getų policiją, jeigu turime Dovydo žvaigždes ar vėlesnius kalinių pakabukus, tai kalbame apie tai, kaip jos atsirado ir kodėl bei kiek jas žydai turėjo nešioti. Taigi eksponatai diktavo parodos pobūdį.
Kalbant apie partnerius, labai glaudžiai bendradarbiaujame su Vašingtono Holokausto muziejumi, su „Jad Vašem“ memorialiniu muziejumi. Kiekvienais metais padedame labai storą knygą lankytojams, kurioje jie rašo savo nuomonę, kritiką ar pasiūlymus, kiekvienais metais ji visa užsipildoma. Būtent iš jų, lankytojų visuomet jaučiame palaikymą. Parašo netgi prierašus, kad, jeigu mums ko nors reikia, kreiptumėmės.
– O ar buvo istorikų noro vienaip arba kitaip formuoti, daryti įtaką ekspozicijai, nebuvo siūlymų keisti koncepciją?
– Istorikai mums niekada, kiek man žinoma, spaudimo nedarė ir nieko nediktavo. Nepasakyčiau, kad jie apskritai čia lankytųsi. Daugiau patys lankytojai išreiškia nuomones: „O mano seneliai ar tėvai atsimena, kad buvo šitaip“. Džiaugiamės, jeigu kas nors pasako mums naujų faktų, mes juos renkame.
– Ekspozicijos yra įtrauktos į mokyklų programas, ar ateina vaikų, studentų?
Dėl mokyklų situacija yra dvilypė. Mūsų filiale Tolerancijos centre daugumą sudaro vietiniai lankytojai, mokiniai, o holokausto ekspozicijos lankytojų dauguma yra iš užsienio. Sulaukiame mokinių ir mokytojų nebent rugsėjo 23-ai, Lietuvos žydų genocido dienai minėti, tuomet atvažiuoja ekskursijų, bet šiaip nelengva prisikviesti. Manau, taip yra, nes mokyklose galbūt per mažai kalbama ir per mažai laiko skiriama holokausto temai, ji nenagrinėjama giliau. Kiek teko girdėti iš mokytojų, apie žydus ir holokaustą yra kalbama, kai pamoka būna skirta tautinėms mažumoms, ir kai kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą. Taigi, man atrodo, edukacijos stoka sudaro tokias sąlygas, kad mokiniai neturi informacijos ir neina.
Vis tik džiugina tai, kad bendradarbiaujame su Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Ingrida Vilkiene, kuri visoje Lietuvoje kuruoja tolerancijos centrus, jungia mokytojus. Tad iš šių aktyvių mokyklų sulaukiame mokinių, jie dalyvauja muziejaus rengiamuose konkursuose.
Kitas dalykas, kad, vėlgi dėl informacijos stokos, dažnai atėję mokiniai jaučiasi nejaukiai.
– Jie būna nepasiruošę tam, į kur eina?
– Jie, sakyčiau, nebūna paruošti. Mokytojai neįspėja, ką jie gali pamatyti, per mažai kalba. Mokytojai netgi kartais bando pateisinti tam tikrus dalykus, ypač, jeigu pradedi kalbėti apie lietuvių dalyvavimą žudynėse, apie kolaboravimą. Staiga pamatai, kad ir pats mokytojas ima nejaukiai jaustis.
Buvo , pavyzdžiui, prieš kokius septynerius metus, atvykusi ekskursija su mokytoja. Kai pradėjau kalbėti apie kolaborantus, apie pirmąsias karo dienas, apie baltaraiščius, apie pagalbinę policiją, mokytoja mane pasivedė į šalį ir sako: „Galbūt jūs neakcentuokite vietinių gyventojų dalyvavimo. Mokiniai žino, kad buvo vokiečiai, jie vykdė žudynes, ir nesukite jiems galvų, negadinkite žinių“. Aš tada pasakiau, kad nežinau, apie kokią istoriją mes tuomet kalbame.
Tokių pavyzdžių būna. Bendra tendencija tokia, kad juntama informacijos stoka. Paskui tęsiasi ir toliau, juk tokios disciplinos, kaip holokaustas, nėra ir universitetuose. Tema domisi uždaras žmonių ratas, jie dalyvauja visuose renginiuose, lankosi muziejuje.
Žinome atvejų, kai rugsėjo 23-ią dieną, pavyzdžiui, mokyklose kalbama apie tremtinius, atvažiavo „Misija Sibiras“ dalyviai ir panašiai. Nenorėčiau sakyti, kad tai daroma specialiai, bet galbūt tam yra kitų dienų? Būtų gražu, jeigu tą dieną visoje Lietuvoje būtų kaip nors paminėti Lietuvos bendrapiliečiai.
– Ekspoziciją lanko ir suaugę žmonės, nebe moksleiviai – kokios jų reakcijos, ar daugelis žino, kur eina?
– Kaip minėjau, didesnę dalį mūsų lankytojų sudaro atvykę iš užsienio turistai, jie žino, kur atėję. Dar išskirčiau tokią grupę, kaip litvakų palikuonys, kurių tėvai, seneliai ar proseneliai kilę iš Lietuvos, jie ieško artimųjų, informacijos, būna pasiruošę. Vietinių gyventojų sulaukiame mažai. Pagrindinis jų klausimas būna: „O kiek lietuvių gelbėjo žydus? Juk gelbėtojų buvo daugiau negu tų, kurie dalyvavo žudynėse?“. Iš karto pajunti nuostatą, o iš tiesų vedi ekskursiją, sakai faktus, nieko neteisini ir neteisi. Mūsų tikslas – rinkti, kaupti, saugoti, pasakoti apie faktus. Kartais jaučiamas tarsi bendros atsakomybės jausmas, bet juk niekas neverčia jos jausti, mes išdėstome faktus.
Buvo ir toks atvejis, kai viena moteris paklausė: „O kas tas ponas Holokaustas, apie kurį tiek daug kalbate?“
– Kokių yra objektų, dėl kurių širdį skauda, jie reikalingi dėmesio, bet jo nesulaukia?
– Memorialus visuomet bandoma tvarkyti, bendruomenė prisideda prie atminties išsaugojimo. Kitas dalykas yra dėl žudynių vietų. Ne visos žudynių vietos yra pažymėtos, ne visos prižiūrimos, ne visos saugomos. Ne kartą buvo sunaikintas paminklas žudynių vietoje Lakiuose, paskiau seniūno dėka buvo atstatomas. Jeigu tose vietose žolė nešienaujama, tvora neaptverta, gyvuliai ganosi, tai su šiomis vietomis. Taip, kaip ir visur... visos vietos, susiję su žydais, rečiau ar dažniau nukenčia nuo vandalų.
– Patiems neteko patirti išpuolių? Pavyzdžiui, į kokią ekskursiją niekada neįsipainiojo koks pareikšti neapykantą norintis asmuo?
– Yra buvę keletas atvejų, pastarasis – kai buvo priimtas įstatymas dėl žydų turto grąžinimo. Turėjome tokį nemalonumą, įbėgo moteris šaukdama, esą kaip šitaip galima, negrąžintas lietuvių turtas, o čia žydų... Buvo ji ir į bendruomenę nubėgusi.
Šiaip kol kas labai incidentų lyg ir nebuvo. Tolerancijos centre prieš keletą mėnesių buvo ekskursija neonaciams. Praėjo gana normaliai. Turime nufilmavę su jais siužetą. Buvome šiek tiek įsitempę, nelabai žinojome, ko tikėtis, tačiau džiaugiamės, kad atėjo. Galbūt bent vienam iš jų kažkas širdyje liko. Net ir priešiškai nusiteikusių žmonių negalime atstumti, mūsų tikslas yra eiti į žmones ir pasiekti jų širdis.
Rūta GRIGOLYTĖ
