Išvardyti labiausiai mėgstamas knygas ir jų autorius galime kiekvienas. Tačiau gerokai sunkiau, negu išvardyti pamėgto autoriaus kūrinius, būtų pasakyti ką nors apie juos pačius.
Norintiems bent iš dalies užpildyti šią žinių spragą padės šiomis dienomis pas skaitytojus atkeliaujanti nauja žinomos rašytojos Gintarės Adomaitytės knyga „Už sidabro kalnų“, pasakojanti apie 7 Lietuvos ir užsienio šalių autorius.
Knyga, kurią miela skaityti
„Bet ką reiškia „apie rašytojus“? Aš bandžiau surasti tikslesnį apibūdinimą. Tai gali būti apie kūrybą, tai gali būti biografijos. Bet tai nėra biografijos. Ir aš kol kas sustojau ties tokiu apibūdinimu – apie rašytojų gyvenimus. Apie gyvenimus ir juos pačius“, – pristatydamas trečiąją ciklo knygą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje sakė literatūrologas Kęstutis Urba. Anot jo, toks apibūdinimas tiktų ir dviems anksčiau išleistoms G. Adomaitytės knygoms („Sparnuotos iškabos“, „Gražuolės vaikai“ – red. past.), ir naujausiajai knygai.
Pirmosiose dviejose papasakojusi apie dvi dešimtis autorių, pastarojoje rašytoja skaitytojams pasakoja apie garsiojo „Ežiuko rūke“ autorių Sergejų Kozlovą, taip pat apie Dž. Radjardą Kiplingą, Aleksandrą Griną, Eleanorą Fardžen (Eleanor Farjeon), Michaelį Andrėją Helmutą Endę bei mūsiškius – Janiną Degutytę ir Gendrutį Morkūną.
„Tai rašytojai, kurie rašė vaikams arba ir vaikams. Nebūtinai vien vaikams, bet ir vaikams ar paaugliams ir jaunimui“, – pabrėžė K. Urba, apibūdindamas visus naujosios knygos herojus vienijantį kūrybos aspektą. Ir pridūrė: „Galiu paliudyti, kad šią knygą miela ir nesunku skaityti“.
Paskatino atrasti Ž. Verną
„Kaip jie ateina? Jie ateina iš mano vaikystės, iš mano jaunystės, iš to, ką skaičiau. Tai, ką aš skaitau, apie tuos rašau. Niekas niekada negalės manęs priversti rašyti to, ko aš nenoriu rašyti. Jie visi yra mylimi mano rašytojai. O šios knygos kodas yra pasaka: visi šioje knygoje aprašyti autoriai yra rašę pasakas ar bent jau buvę pasakiški “, – į garsiai neištartus, tačiau visiems rūpimus klausimus atsakė G. Adomaitytė.
Apgailestaudama, kad kai kurių iš šių autorių knygų lietuvių kalba pastaruoju metu neišleista, ji sakė, kad bent jau kitomis kalbomis bibliotekose jų kūrybos tikrai galima rasti. Ir pridūrė esanti įsitikinusi, kad „A. Grino „Raudonos burės“ tikrai būtų skaitomos“.
„Užuot skaitę tai, ką aš atpasakoju, pasiimkite jų knygą ir paskaitykite“, – ragino G. Adomaitytė ir pridūrė tikrai žinanti, kad „pasakodama apie Žiulį Verną aš tikrai paskatinau vieną kitą paauglį pradėti skaityti jo knygas“.
„Gintarė sako, kad ji įsimyli tuos autorius, apie kuriuos rašo. Bet tiesiog neįmanoma kitaip. Sėdėjome vieną šeštadienį, maketavome knygą, ir kalbėjome, koks gražus R. Kiplingas, koks gražus S. Kozlovas“, – susirinkusiems A. Mickevičiaus bibliotekos salėje atviravo visų trijų G. Adomaitytės knygų apie rašytojus redaktorė Vida Bėkštienė.
„Jie niekada nebeateis į jokią salę. Nei „Sparnuotų iškabų“, nei „Gražuolės vaikų“, nei „Už sidabro kalnų“ herojai – nė vienas. Jie kantrai glūdi bibliotekų lentynose ir laukia: gal mes aplankysime juos. Eime“, – kviečia autorė naujosios knygos įžangoje. Eime?
„Už sidabro kalnų“ (Edukologijos leidykla, 2012 m.) – trečioji knyga, kurioje autorė pasakoja apie savo mėgstamus Lietuvos ir įvairių užsienio šalių rašytojus bei jų kūrybą. Kiek anksčiau yra išleistos dar dvi tokio pobūdžio G. Adomaitytės knygos „Sparnuotos iškabos“ (2002 m.) bei „Gražuolės vaikai“ (2006 m.). G. Adomaitytė yra išleidusi 15 knygų. Tarp jų – „Kelio dulkės, baltos rožės” apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį (2003 m.), romanas „Gėlių gatvė“ (2005 m.), kelios pasakų knygos vaikams ir kitos.
