Vitrinose tarsi butaforinėms musmirėms trypiant Kalėdų Seniams, į parduotuves puolame ieškoti kalėdinio stebuklo. Ar šis prekybinis šurmulys ir yra šventės džiaugsmo atspindys? Ką bendra jis turi su sakraliuoju Dievo gimtadieniu?
Linkime vienas kitam stebuklų išsipildymo ir patys laukiame jų. Bet šventėms pasibaigus, pajuntame tuštumą. Prislėgti ir nuliūdę skundžiamės, jog stebuklų nebūna.
Kaip pajusti Dievo karalystės artumą, jos mirgėjimą, vibravimą, alsavimą, tą Kristų, kuris joja ant asilo ir vilki skurdžiaus drabužiais? Dievą apkabinantį ir laiminantį vargdienius ir varantį iš savo namų prekijus?..
Pašnekesiai su gyvulėliais
Antanas Butkus, lietuvių liaudies instrumentų meistras, apgailestavo, kad Kalėdos daugumai šiuolaikinių vaikų virto brangių dovanų diena. Jam pačiam, augusiam Šlapelių kaime, didžiausia dovana būdavo vilnonės kojinės arba nauji batukai.
„Tėvas pasakodavo kažkur sutikęs Zuikių Karalių, kurs išsiklausinėjęs, kiek vaikų augame, ir žadėjęs prie tilto palikti eglutę. O nuo jos kvapo galva svaigdavo...
Tėvas pareidavo iš tvarto pašėręs mūsų maitintoją karvutę ir tikindavo pasišnekėjęs su gyvulėliais.
O paskui mama, eidama iš bažnyčios, iš turgaus parnešdavo raudonų mažų obuoliukų. Pirmiausiai juos sukabindavom ant eglutės, o į visus metus taupytus saldainių popieriukus įvyniodavom tai mamos iškeptą sausainį, tai kakavinių „bonbonkių“. Aišku, iki švenčių popieriukų turinį pakeisdavo bulvės ar morkos gabaliukas.
Gražiausias dalykas buvo girliandų darymas: iš sąsiuvinio juostelių prisikarpai žvaigždžių, iš virtos bulvės pasidarai klijų ir veri.
Kalėdoms būtinai išvirdavo kiaulės pusgalvę su šnipu, aštrūs krienai ir nuostabus mamos pyragas, „blėkoj“ iškilęs keliais aukštais ir būtinai persprogęs.“
Ponas Antanas apgailestavo, kad neturėjo laiko savo vaikams perduoti tradicijų, nors bandė jas tęsti: tarybiniais metais paslapčia, užsidėjęs peruką, eidavo išpažinties, parsinešdavo „plotkelių“ ir švęsto vandenėlio, ugnelės šventos.
„Mano vaikai yra stabmeldžiai, jie geriau jaučiasi prisiglaudę prie medžio negu sukalbėję „Sveika, Marija“. O dešimtmetis vaikaitis Rokas smalsauja apie Dievą, nors tos Kalėdų paslapties nebeišgyvena. Gera, kad atėjęs prieš Kalėdas į senelio dirbtuvę, paima į rankas birbynę, pakankliuoja. Tada seneliui širdyje šventė.“
Tik ne chaosas
Šarūnui Zokui, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviui,Kalėdos asocijuojasi su ramybe. „Būtent per Kalėdas, kaip niekada, ir įvyksta stebuklai. Aš noriu jais tikėti, nors nežinau, kokioj barikadų pusėj būti: tikėt - netikėt? Gal Kūčių naktį gyvulėliai šneka, kai niekas negirdi, aš nežinau. Turiu tik katiną.“
Iki kokių šešerių metų tikėjęs Kalėdų Seneliu, kurį vaizdavęsis raudonu apsiaustu, išsišiepusį, su dovanų maišu.
„Manau, Kalėdų prasmė yra tai, kad švenčiame Kristaus gimimą. Tai turėtų būti gražu, ramu, o ne chaosas, kai visi po parduotuves duodasi. Juk Jėzus gimė ant šiaudų, kukliame tvartelyje, nes jo tėvų turčiai į namus neįsileido - ir gimė jis, kad panaikintų visas pasaulio nuodėmes...
... O stebuklas nebūtinai turi būti aiškiai regimas ir apčiuopiamas. Kai Egipte mačiau piramides ir sfinksą, man tai atrodė stebuklas - jas pastatyt. Ir dar tarpekliai tarp kalnų, o tu toks mažas ties bedugne... Kai viešėjome Danijoje pas brolio krikšto mamą, prieš Kalėdas, karpėm labai gražius daikčiukus, ir jais džiaugėmės.
Stebuklas gali būti įvykis ar kai kas nors pasiseka, geras darbas. Dabar aš stengiuosi būti geras, padedu tėvams plauti indus ir padengti stalą, aišku, tai smulkmena.
Manau, kiekvienas galim sukurti po mažytį stebuklą: gatvėje visi turėtų sveikintis, neskirstyti žmonių į gerus ir blogus.
Su mokyklos choristais eisiu pagiedoti į Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, nes manau, kad muzika - realus stebuklas. Griežiu smuiku, nes noriu sukurt geresnę ateitį, tapti talentingesnis. Manau, surengčiau daug labdaros koncertų. Noriu groti, kad išreikščiau savo gerumą, o tas grojimo jausmas - baimė ir malonumas. Žinau, kad yra vaikų, kurie laukia savo tėvų. Noriu palinkėti, kad ir kas būtų, neprarasti vilties, kad pagaliau ateis ta mama arba kada nors jie išturtingės, arba tiesiog bus laimingi.“
Kalėdų klientai
Nijolės Oželytės, aktorės, vaikai žino, kad vienintelis dalykas, kurį galima padovanoti mamutei (taip ją vadina anūkai) - tai savo rankomis padarytas dalykas.
„Antai 25-erių metų dukra prieš Kalėdas pradėjo ką siuvinėt, ateinu, slepia pikta, nes žino, kad motinai jokios dovanos už pinigus nenupirksi. Ir mažoji anūkė nupiešia mergelę, ir vyresnioji Jorė man visada nutapo paveiksliuką, ir aš jį prabangiai įrėminu. O dukra Elenytė per praeitas Kalėdas nunėrė lėlę, iškrakmolino ir pati įrėmino - fantastika, nors apsiverk.
Aš savo vaikams suteikiu stebuklingą progą atsiduoti kūrybai, ir man tai atrodo puiku. O žentams numezgu megztinį, turintį sušildyti. Su merginomis pasielgiu banaliai: įteikiu, ko jos negali sau leisti: kvepalų.
Man Kūčios - šventas reikalas, ir kūčiukai, masiškai pardavinėjami krautuvėse, atrodo šventės išniekinimas. Nes Kūčios yra labai intymi šventė. Lietuviai nesupranta, ir po langu pasigirsta saliutai, tai visiška beprotybė. Ir 80 procentų jų laiko save katalikais.
Aš nelankau bažnyčios, bet žinau, kad yra Dievas, ir jo gyvenimo istorija mane labai jaudina. O visa tai, kas ant stalo, - paprasta, pagaminta mano rankomis, galvojant apie šeimą su meile...“
Kur nėra vilties, nėra ir Kalėdų
Lietuvos misionierių Gilijos ir Henriko Žukauskų šeimos gyvenimas labai susijęs su religine bendruomene, todėl ir požiūris į Kalėdas yra kitoks.
O stebuklas įvyksta tada, kai jo nesitiki, kai išsipildo slapčiausi lūkesčiai. Kai dirbi prasmingą, reikalingą darbą ir nelauki užmokesčio. Kai pamatai džiaugsmą ar pokyčius žmonių akyse. Kai suteiki dovaną, kurios iš tiesų stokoja - nebūtinai materialią.“
Paklausiau Gilijos, ar kada sušildė „mergaitę su degtukais“. „Tų mergaičių ir berniukų „su degtukais“, mažutėlių ir suaugusių, kartais yra kur kas daugiau, nei turi jėgų padėti... - sakė moteris. - Mes dažniau turime ryšių su tais žmonėmis, kurie nėra vertinami visuomenės. Bet pas tokius ir atėjo Jėzus.“
Ivona Žiemytė
