Užsiauginti šiai sporto šakai reikalingų raumenų merginai padeda ir darbas karvių ūkyje.
Miglota ateitis
Gintarė ūkyje dirba nuo mažens. Kadangi tėvai augino karves, dukrai dažnai tekdavo jiems padėti. Šiandien Gintarės ir tėvų ūkiai yra skirtingi, tačiau jie padeda vieni kitiems. Šeimos tvartuose laikoma apie 20 karvių, yra ir prieauglio. G.Omilijonaitė ūkyje atsakinga už galvijų priežiūrą ir šėrimą. Visa kita – tėčio Valentino ir mamos Zitos rūpestis.
Tiesa, reikalui esant, mergina ir karves melžia, ir traktorių vairuoja.
Anot jos, darbas gyvulių ūkyje – didžiulis vargas, apie ilgesnes atostogas galima tik pasvajoti. Juk šerti ir melžti gyvulius reikia kasdien, nesvarbu, kad sergi ar nori tiesiog pailsėti. Motyvaciją dirbti dar labiau slopina ir itin mažos pieno kainos. Šiandien Gintarė pieną pristato ŽŪK „Melbras“ atstovams ir už jo litrą gauna apie 18 centų.
Nors pati suvalkietė yra aktyvi Vilkaviškio rajono pieno gamintojų asociacijos narė, nuolat dalyvauja susirinkimuose, su kitais rajono pieno gamintojais vyksta į įvairius mitingus bei suvažiavimus, tačiau, kaip pati sako, entuziazmas ir tikėjimas geresne ateitimi ima sekti.
„Per visus metus, kuriuos plušu žemės ūkyje, pienininkams geresni buvo gal trys laikotarpiai. Esame kaip žuvys kūdroje – duoda įkvėpti oro ir vėl paskandina. Viskas brangsta, o mes nieko neuždirbame. Priešingai, pienininkams mokama netgi mažiau nei seniau! Anksčiau kiekviena bobutė dar laikydavo ir karvutę, kurios pieną pardavusi prie pensijos prisidurdavo vieną kitą litą. Dabar jau pačias karves reikia iš pensijos išlaikyti“, – apgailestavo G.Omilijonaitė.
Anot pašnekovės, gyvulininkystė Lietuvoje – visiškai neperspektyvi. Ši ūkio šaka gali ir išnykti, nes jauni žmonės nesuinteresuoti jos plėtoti. Gintarės brolis Svetlanas dešimt metų laikė mėsinius galvijus, tačiau buvo priverstas jų atsisakyti. Plėtoti šio verslo visiškai neapsimokėjo. Prieš 5–6 metus už kilogramą jautienos supirkėjai mokėdavo po 4–5 litus, dabar mokama apie 1,5 euro. Nors viskas aplink brangsta, produkcijos supirkimo kainos nekyla.
Ko gero, išauš diena, kai ir G.Omilijonaitė bei jos tėvai bus priversti atsisakyti karvių. Ką tuomet darys, Gintarė tikino dar nežinanti. Imtis kitos žemės ūkio šakos būtų labai sunku. Nuosavos žemės ji turi tik apie 10 hektarų, o kita – nuomojama. Be to, dabartinėmis kainomis įsigyti žemės – sunkiai įsivaizduojamas dalykas.
Pasak Gintarės, aišku viena – traukti į užsienį ji nenorėtų. Merginai yra tekę pusmetį gyventi svečioje šalyje, tačiau išsiilgusi gimtinės grįžo į Lietuvą. Tiesa, ji neatmeta galimybės, kad nepalankiai susiklosčius aplinkybėms vėl gali tekti kelti sparnus svetur.
Griauna stereotipus
Atitrūkti nuo ūkio darbų Vilkaviškio rajono ūkininkei padeda kiek neįprasta veikla. Ji dalyvauja lengvojo kultūrizmo varžybose. Lietuvoje surengtuose čempionatuose ne kartą yra laimėjusi ir medalį. Nors Lietuvoje nėra daug kultūrizmu užsiimančių ūkininkių, Gintarė bando griauti nusistovėjusius stereotipus ir tvirtina, kad darbas ūkyje bei sporto salėje yra labai panašūs ir puikiai suderinami.
Sportuoja, kaip ir ūkininkauja, Gintarė nuo mažens. Vaikystėje ji lankė lengvosios atletikos treniruotes, žaidė krepšinį. Vėliau dėl mokslo ir darbo teko sportą kiek apleisti, tačiau kiek daugiau nei prieš ketverius metus mergina nusprendė, kad jos gyvenime trūksta veiklos, ir Marijampolėje pradėjo lankyti sporto klubą „Tauras“.
„Tuo metu dirbau ūkyje ir vienoje galvijų veislininkystės įmonėje. Praktiškai nieko kito nemačiau: namie – gyvuliai, darbe – gyvuliai. Nusprendžiau, kad reikia kažką savo gyvenime keisti, ir prisiminiau seną aistrą sportuoti. Pradėjusi lankyti sporto klubą iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai. Matyt, jau buvau atpratusi nuo žmonių“, – juokėsi Gintarė.
Vis dėlto ji greitai pamėgo naująją veiklą, o jau po mėnesio trenerė Greta Malinauskienė pasiūlė jai ruoštis lengvojo kultūrizmo varžyboms. Pirmą kartą į sceną mergina lipo praėjus vos trims mėnesiams nuo treniruočių pradžios.
„Prisimenu, kad pirmą kartą buvo labai nedrąsu. Nemačiau nieko aplink. Jaudulys buvo visiškai užvaldęs. Dabar lipdama į sceną jaučiuosi nepalyginti drąsiau. Lengviausia būna kovoti su tomis varžovėmis, kurios sportuoja maždaug tiek pat laiko, kiek ir aš. Tiesa, dažnai tik atvykusi į varžybas pamatau, su kuo teks susirungti. Neretai pasitaiko atvejų, kai tenka kautis su dvidešimt ir daugiau metų kultūrizmu užsiimančiomis sportininkėmis, daugkartinėmis Europos ar pasaulio čempionėmis ar prizininkėmis. Tuomet būna labai sunku“, – tvirtino pašnekovė.
Pagrindiniai lengvojo kultūrizmo vertinimo kriterijai – kūno proporcijos. Merginų pečiai ir klubai turi būti panašaus lygmens, o liemuo – kuo plonesnis. Gintarei daugiausia darbo tenka įdėti treniruojant pečių liniją, kad išryškėtų plonas liemuo.
Treniruojasi su šakėmis
Jau pirmaisiais treniruočių metais Gintarė iškovojo bene didžiausią savo laimėjimą – tapo Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio taurės varžybų nugalėtoja naujokų kategorijoje. Šiandien suvalkietės trofėjų kolekcijoje – daugybė apdovanojimų. Praėjusį rudenį ji du kartus tapo Lietuvos vicečempione, užpernai iškovojo du bronzos medalius. O kur dar vietos varžybose iškovotų apdovanojimų gausa!
„Pagal eiliškumą šiemet Lietuvos čempionatuose turėčiau iškovoti du aukso medalius“, – juokėsi G.Omilijonaitė.
Kiek surimtėjusi jis patvirtino, kad tai – ne vien tuščios svajonės. Likus keliems mėnesiams iki svarbiausių sezono kovų mergina laikosi itin griežto mitybos režimo, daug sportuoja. Iš tiesų rudenį vykstančioms svarbiausioms varžyboms ji ruošiasi ištisus metus – tris kartus per savaitę lanko treniruotes, jų metu stiprina visus kūno raumenis. Dirbdama su treniruokliais labiausiai mergina džiaugiasi, kai pavyksta pakelti didesnius svorius nei vaikinams. O taip atsitinka ne taip ir retai!
„Tik dvigalvio ir trigalvio raumens man nereikia specialiai treniruoti. Juos puikiai paruošiu dirbdama ūkyje. Prisimenu, kai tik pradėjau lankyti sporto klubą, prie manęs priėjo vienas vaikinas ir paklausė, ką aš darau, kad mano tokios stiprios ir raumeningos rankos. Kai atsakiau, kad dirbu ūkyje su šakėmis, jis liko be žado“, – šypsojosi mergina.
Ruošiantis varžyboms jai būtina laikytis griežtos dietos. Galima valgyti tik jautieną, kalakutieną, vištieną, žuvį, į racioną privaloma įtraukti daug daržovių, ryžių bei grikių. Taip pat kasdien būtina valgyti kiaušinių. Pašnekovė juokėsi, kad sportuojantiems asmenims darbas ūkyje turi ir daugiau privalumų. Pavyzdžiui, artėjant varžyboms galima pasipjauti namuose užaugintą jautį, kurio mėsa sportininkams ypač reikalinga.
Nors per kelis mėnesius dietinis maistas įgrysta, pasak Gintarės, kai viskas baigiasi, kiti produktai tampa itin skanūs. Iš sportininkams draudžiamų patiekalų suvalkietė labiausiai pasiilgsta cepelinų ir vėdarų.
„Dietinis maistas šiais laikais yra gana skanus, tiesiog per tuos kelis mėnesius jis labai nusibosta. Ypač būna sunku likus kelioms savaitėms iki varžybų. Tuomet jau būni pavargęs, neprivalgęs, organizmas jaučia angliavandenių stoką, natūraliai dėl visko greičiau kyla pyktis“, – tam tikrus niuansus atskleidė pašnekovė.
Įprastai prieš varžybas jai tenka numesti 9–10 kg. Nors tai padaryti nėra lengva, dar sunkiau būna, kai svorio reikia priaugti. Darbas ūkyje ir sporto salėje išsunkia daug energijos, tad ir svoris neauga taip greitai, kaip norėtųsi.
G.Omilijonaitė nežada apsiriboti vien varžybomis Lietuvoje. Ji svajoja dalyvauti Europos ar pasaulio čempionatuose, tačiau, norint į juos pakliūti ir tinkamai pasiruošti, reikia laiko. Kaip sako Gintarė, nei ūkyje, nei sporte rezultatai nepasiekiami iš karto.
