Gyventojai čia daugiau likę vyresnio amžiaus, jaunesnių čia beveik nematyti. Jaunoji karta persikėlė į saugesnes vietoves, o jų tėvai ir seneliai nusprendžia susitaikyti su skaudžia realybe savo miesteliuose, rašo BBC.
„Visą gyvenimą čia gyvenau, niekur neisiu“, – sakė šautuvą rankoje laikantis ir teritorinės gynybos raištį nešiojantis 59-erių Mykola Luhynetsas.
M.Luhynetsas užsiregistravo ir vasarį į rankas paėmė ginklą. „Pasiliksiu Serhiivkoje ir ginsiu, jei reikės“, – sakė jis.
Įprastu metu Serhiivka buvo pramonės ir žemės ūkio kaimas – daugelis darbingo amžiaus gyventojų yra ūkininkai arba vietinės anglies sodrinimo gamyklos darbuotojai. Jei Rusijos pajėgos nuspręstų įsiveržti už Donecko link Dniepro miesto, į gyventojus būtų nukreipti ginklai.
„Čia turime tik paprastas prieglaudas, bet jas paruošėme“, – sakė gyvenvietės ir vietos teritorinės gynybos padalinių vadovas, 59-erių Valerijus Duhelnyjus. Duhelnyjus yra kaimo mero pareigas atliekantis asmuo – šias pareigas jis ėina nuo 2020 m.
„Vyresniems žmonėms čia sunku, – sakė jis. – Ir galbūt kai kurie yra sentimentalūs – juos sieja stipresni emociniai ryšiai su gyvenamąja vieta. Jie nenori mirti bet kur, tik namuose."
Labdaros organizacijos „HelpAge International“ duomenimis, daugiau nei dviem milijonams vyresnio amžiaus žmonių šalies rytuose dėl Rusijos puolimo kyla didžiulis pavojus. Labdaros organizacijos, siekiančios remti pagyvenusius žmones, ypač nerimauja dėl to, kad pagyvenę žmonės nesugebėjo išsisukti arba jaučiasi nepajėgūs atlaikyti sukrėtimo sunkumų.
Kai kurie tiesiog neturi pinigų persikraustyti ar vykti kur kitur. „Esu pensininkė ir turiu nedaug, tik nedidelę pensiją“, – sakė 66 metų Raisa Horislavets, gyvenanti su dukra mažame namelyje Serhiivkoje.
„Negaliu sau leisti išsinuomoti buto saugesnėje vietoje. Negaliu galvoti, kad čia atsitiks kažkas blogo, bet tiesiog neturiu kitų galimybių, – sakė ji. – Aš niekam niekur kitur nereikalinga, todėl nusprendžiau likti čia.“
Moteris reguliariai kalbėdavosi su savo seserimi, gyvenančia kitoje fronto linijos pusėje, skiriančią Ukrainos tebevaldomą teritoriją nuo „Donecko liaudies respublikos“. Telefono ryšys su jos seserimi nutrūko maždaug prieš dvi savaites, sakė ji. Tačiau jų santykiai pablogėjo po to, kai jos sesuo ėmė jai sakyti, kad, jos manymu, žinios apie Rusijos atakas prieš Ukrainą yra netikros.
„Ji man pasakė, kad netikėčiau niekuo, ką matau mūsų žiniasklaidoje, kad visą žalą daro ukrainiečiai, – sakė Raisa. – Sakiau jai, kad matome, kas darosi Charkive ir kitur, bet ji manimi netiki.“
Jos istorija nėra neįprasta rytų ukrainiečiams, kur frontas suskaldė šeimas, o Rusijos propaganda daugelį Rusijos piliečių įtikino, kad žiniasklaidoje aprašyti žiaurumai ir išpuoliai yra netikri.
Iki šiol Serhiivkoje vyrauja taika. Likę gyventojai tikisi, kad taip ir išliks, nors jie ruošiasi bet kam, kas gali nutikti blogo. Jie matė, kaip sunaikintas Charkivas šiaurėje ir Mariupolis pietuose, o karas vyksta netoli nuo jų durų Donecke.
Raisa pasakojo, kad prasidėjus konfliktui ji rūpinosi ten gyvenusia seserimi. „Kai jos šeimą buvo užklupusios nesėkmės, mes juos palaikėme, – sakė ji. – Dabar į mūsų namus ateina okupantai, ir jie mūsų nepalaiko. Jai plaunamos smegenys.“
Ji norėtų dar kartą pasikalbėti su seserimi. „Žinoma, ji mano sesuo, – sakė ji. – Bet dabar mes tik pyktumėmės“.
