Jis matė „Muzikos salės“ pradžią, stebėjo jos augimą ir užfiksavo kiekvieną etapą. Jo akimis galime pamatyti ne tik muzikos sceną, bet ir tai, kas slypi už jos – žmonių emocijas, bendruomenės vienybę ir akimirkas, kurios perteikia renginio atmosferą net tiems, kurie nebuvo salėje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Apie dešimtmetį, muzikos bendruomenę ir apie tai, kaip muzika tampa vaizdu, kalbamės su fotografu Dainiumi Čėpla.
Koncertuose kartais pagaunate momentus, kurie atrodo kaip „sustingusi muzika“. Kas lemia tokias unikalias akimirkas?
Muzika yra tęstinis procesas, trunkantis ilgiau nei viena akimirka, tačiau būtent tas trumpas užfiksuotas momentas neretai yra įspūdingiausias. Kartais tokios akimirkos yra tokios greitos, kad net žmogaus akis nespėja jų iki galo suvokti. Tokius kadrus padeda sukurti visi pagrindiniai fotografijos elementai – šviesa, kompozicija ir tinkamas laiko pojūtis. Pastebėjęs šviesos kritimą ir susidėliojęs kompoziciją lauki atlikėjo emocijos. Kartais iš patirties jau žinai tam tikrus niuansus – pavyzdžiui, kad būgnininkas ir kontrabosininkas dėl muzikinių detalių dažnai susižvalgo, o tai tampa ženklu būti pasiruošusiam pagauti ypatingą momentą.
Ar fotografuodamas girdite koncertą?
Ne, negirdžiu. Fotografuojant koncertą dėmesys sutelktas visai kitur – į šviesas, judesius, akimirkas. Esu buvęs tokioje situacijoje, kai garsistai ir pats atlikėjas po pasirodymo nesutarė, ar viena daina buvo sugrota, ar ne. Jie patys nežinojo, neprisiminė, klausė manęs. Aš tuo labiau nežinojau. Nuolat bėgu tarp scenos ir publikos gaudydamas kiekvieną svarbią akimirką. Visko tiek daug – šviesos, judesiai, emocijos, kulminacijos, netikėti momentai. Reikia viską aprėpti, visur suspėti, todėl muzika tiesiog išnyksta – lieka tik vaizdas, kurį turi pagauti. Dėl to kai kurie atlikėjai, su kuriais bendrauju, kartais paskambina ir kviečia į koncertą, bet su viena sąlyga – „tik be fotoaparato“. Jie nori, kad ateičiau tiesiog paklausyti, patirti jų muziką be kameros. Ir tai yra visai kita patirtis.
Tam, kad galėtumėte pradėti skaityti muzikantų tarpusavio ženklus, reikia daugelį jų pažinoti?
Su daugeliu „Muzikos salės“ dalyvių esame asmeniškai pažįstami. Jų charakterio bruožų ir psichologijos supratimas padeda tai perteikti fotografijoje. Dirbant su žmonėmis yra svarbi jų psichologija – turi jausti, ką jie išgyvena, suprasti jų emocijas ir sugebėti jas užfiksuoti.
Jei galėtumėte palyginti „Muzikos salės“ fotografijas prieš dešimt metų ir dabar, kokie pokyčiai atrodo ryškiausi?
Ir darbas, ir atlikėjai – viskas smarkiai pasikeitė. Tiek pati „Muzikos salė“, tiek fotografija ir atlikėjai žengė dideliais žingsniais į priekį. Prieš dešimt metų čia buvo vos 20 atlikėjų ir nemaža aptarnaujančio personalo dalis. Dabar tai jau atskiras ir žinomas renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir dar plačiau.
Keitėsi ir fotografavimo procesas – anksčiau spėdavau viską fiksuoti vienas, tačiau dabar tai fiziškai nebeįmanoma dėl didelio renginio masto. Viskas smarkiai išsiplėtė. Buvo smagu ruošiantis šiai „Muzikos salei“ peržiūrėti dešimties metų senumo kietuosius diskus – pamatėme, kiek daug atlikėjų per šį renginį atrado naujus projektus, susikūrė jungtiniai kolektyvai. Tai tikrai džiugina ir rodo, kaip šis renginys išsirutuliojo.
Ką dar atradote archyvuose?
Smagu prisiminti, kaip po vienos ar kitos „Muzikos salės“ su kai kuriais atlikėjais užsimezgė ryšys. Kur buvo ta pradžia. Kaip žmonės pasikeitė, subrendo – ypač jaunieji atlikėjai, kurie vis dar aktyviai kuria. Kiek jie per tą laiką pasiekė – kai kurie čia pirmą kartą pasirodė prieš daugelį metų, o dabar jau renka pilnas arenas. Smagu stebėti jų augimą ir matyti visą šią raidą.
Kokia ši erdvė yra muzikantams? Ar jų patirtys čia skiriasi?
Visą laiką juokiamės, kad nors visi labai pavargsta, paskutinę „Muzikos salės“ dieną visi jau pradeda laukti kitų metų renginio. Sekmadienį, kai jau laikas susikrauti daiktus ir išsivežti viską dėžėse, dažnai atlikėjai tą daro nenoriai – visi vis tiek pasilieka, šnekučiuojasi ir džiaugiasi, kad buvo gera būti kartu. Atmosfera čia visuomet labai šilta, visi bendrauja nuoširdžiai ir maloniai. Atlikėjai čia stengiasi būti visą dieną, net jei ir vakare turi kitus pasirodymus. Pavyzdžiui, Kazimieras Likša šiemet vakarais turėjo du koncertus kitur, bet nors ir yra pavargęs, vis tiek lieka čia, nes tiesiog gera būti.
Kas sukuria tą atmosferą, dėl kurios visi nori sugrįžti?
Tai muzikos bendruomenės vienybė – atlikėjai, apšvietėjai, garsistai, techninis personalas ir visi, kurie nori būti kuo arčiau klausytojo. Čia galima tiesiogiai bendrauti su publika, išgirsti jų nuomonę, lūkesčius, į kuriuos galima atsižvelgti. Koncertai arenose yra viena, bet ši artima aplinka, kurioje vyksta gyvas bendravimas ir sulaukiama grįžtamojo ryšio, suteikia visai kitokią patirtį. Atlikėjui tai be galo svarbu – jausti klausytoją, būti šalia jo, nes būtent tas ryšys kuria tikrą muzikos magiją.
Kaip manote, kas padėjo „Muzikos salei“ užsitarnauti atlikėjų pasitikėjimą ir tapti tokiu svarbiu bendruomenės renginiu?
Dažnai būna taip, kad suteikus galimybę, ji pati sukuria poreikį. AGATA pajautė, kad muzikantams to reikia, ir viskas savaime išsirutuliojo į didžiulį reiškinį. Daug geriau skatinti visus būti vieninga muzikine šeima, o ne veikti pavieniui. Žinoma, tai reikalauja didžiulių organizacinių resursų, bet kai galiausiai pamatai bendrą nuotrauką su tiek žmonių, kurie susirenka į šią erdvę, supranti, kad visa tai buvo verta pastangų.
Kokius pokyčius pastebite Lietuvos muzikos bendruomenėje?
Muzikos kokybė per pastaruosius metus smarkiai išaugo. Dabar dažnai nutinka taip, kad klausai jauno atlikėjo, o po jo scenoje pasirodo kitas, kurio muzika jau gerai išdirbta, kokybiška. Po kurio laiko vėl pamatai tą pirmąjį atlikėją ir supranti, kaip jis patobulėjo. Tai leidžia aiškiai matyti, kaip visa Lietuvos muzikos scena nuolat auga ir juda į priekį.
Nors prieš pradėdamas fotografuoti neturėjau nieko bendro su muzika, kasdien būnant tarp kokybiškos muzikos klausa natūraliai lavėja. Pradedi atskirti gerokai aukštesnės kokybės produktą. Tai ypač jaučiasi koncertuose – tiek čia, „Muzikos salėje“, tiek kitur, kur vyksta pasirodymai. Tai nebėra tiesiog koncertai, o išdirbti, profesionaliai pateikti muzikos produktai, skirti klausytojui.
Muzika – įkvėpimo šaltinis ar tiesiog objektas, kurį reikia užfiksuoti?
Muzikos fotografavimas man yra visuma. Nors dirbdamas koncerte muzikos beveik negirdžiu, nes visa koncentracija būna nukreipta į šviesas, aplinką, judesius – viską, kas sukuria vaizdą. Bet tada ateina antrasis etapas: tvarkant nuotraukas klausausi koncertų įrašų, vinilų, parsivežtų iš „Muzikos salės“. Tai sukuria sintezę tarp garso ir vaizdo ir būtent ši visuma man yra pati įdomiausia fotografuojant muziką.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
