Vieni seniausių pasaulio kultūrinių augalų. Moliūgai (Cucurbita pepo L.) kilę iš Vidurio ir Pietų Amerikos. Meksikoje jie auginti ir naudoti maistui, puošmenoms ar talpiems indams pasigaminti jau daugiau kaip prieš 7000 metų. Į Europą moliūgus atvežė didžiojo keliautojo Kristupo Kolumbo jūreiviai. Netrukus moliūgai paplito visose šalyse, kur tik jiems augti buvo palankios sąlygos. Lietuvoje nuo seno (XVI a.) maistui ir pašarui auginami kietaluobiai ir paprastieji moliūgai, gerai subręstantys mūsų gamtinėmis sąlygomis.
Botaninės žinios. Moliūgai – vienmečiai moliūginių šeimos augalai. Stiebas ilgas (net iki 10 m) besidriekiantis, šakotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Yra veislių ir su krūminės formos stiebais. Lapai stambūs, penkiaskiaučiai, padengti rūšiai būdingais plaukeliais. Žiedai ryškiai geltoni, piltuvėlio formos, dideli, vienalyčiai, pažastiniai. Žydi birželio–liepos mėnesiais. Vaisiai dideli (iki 100 kg), geltonos, žalios ar rausvai oranžinės spalvos, kartais dryžuoti rutuliški arba pailgi.
Moliūgų biocheminė sudėtis, panaudojimas. Moliūgai valgomi tik subrendę. Juose yra apie 92% vandens, 5–14 % angliavandenių (cukrų, krakmolo, ląstelienos), 1,1–1,7 proc. pektinų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, seleno, cinko druskų), vitaminų (C, B1, B2, PP, karoteno). Sėklose yra apie 36–52 proc. aliejaus, fitosterolio, dervinių medžiagų ir organinių rūgščių.
Iš moliūgų gaminami daržovių asorti (konservai) žiemai, verdamos skanios daržovių sriubos, kepami blynai, pyragai, gaminamos vertingos uogienės ir tyrės.
Moliūgų vaisiai turi dietinių ir gydomųjų savybių. Juos patartina valgyti sergantiems ateroskleroze (padeda pašalinti iš organizmo cholesterolį), skrandžio, žarnyno, kepenų, inkstų ir tulžies ligomis. Minkštime esantys pektinai gerina maisto pasisavinimą, padeda pašalinti kenksmingas medžiagas – šviną, radioaktyvųjį stroncį. Šviežių moliūgų sultys gerina žarnyno peristaltiką, jas patartina naudoti norintiems numesti svorį, tai puiki šlapimą varanti priemonė. Nuo nemigos liaudies medicina rekomenduoja gerti moliūgų nuovirą su medumi. Dvejus metus išlaikytos sėklos vartojamos apvalioms kirmėlėms ir kaspinuočiams iš žarnyno varyti.
Augalai sėjami į dirvą gegužės antroje pusėje (alyvoms sužydus). Sėjami lizdiniu būdu po 2–3 sėklas į lizdą 70x70 cm atstumu. Sėjai parenkamos stambios pilnavertės sėklos (norint nustatyti sėklų kokybę, jos pamerkiamos į 3–5 proc. valgomosios druskos tirpalą: sėjamos tik nusėdusios ant indo dugno sėklos). Sėklos įterpiamos 5–7 cm gyliu. Išdygę augalai retinami, lizde paliekant po vieną daigą.
Norint turėti ankstyvesnį derlių, moliūgus galima pirmą gegužės dešimtadienį pasėti į vazonėlius šiltnamyje ar inspekte. Kad sėklos nesupūtų, iki sudygimo palaikoma +20–25° C temperatūra. Pasirodę daigai neištįs, jei 5–6 dienomis temperatūra naktį bus pažeminama iki +12° C, dieną – iki +15–18° C. Daigai užauga per 20–25 dienas. Prieš sodinant į pastovią auginimo vietą daigai grūdinami. Sodinama tokiais pat atstumais, kaip ir sėjant sėklomis.Moliūgai – šilumamėgiai augalai. Jiems reikėtų parinkti greitai įšylančią ir nuo vėjų apsaugotą vietą.
Parinkite trąšią, nerūgščią priemolio ar priesmėlio dirvą.
Moliūgų derlius imamas prieš šalnas, kai vaisiai pasiekė biologinę brandą, t. y. odelė įgyja veislei būdingą spalvą, minkštimas tampa purus ir skanus, o sėklos subrendusios. Vaisiai laikomi vėsiose, +5–6° C temperatūros patalpose ant lentynų ar dėžėse.
Svarbu žinoti! Vaisiai skinami būtinai su koteliu, nes nuskynus be kotelio, per žaizdą gali patekti infekcija, ir vaisius pradės gesti.
