Ką meilė sujungė, amžiaus skirtumas neišskirs

Žmo­gų pa­žin­si iš laiš­kų

Jam – 63-eji. Jai – lie­pos pra­džio­je bus 40. Pa­žin­tis su šia po­ra įkve­pia kiek­vie­ną. Pa­ma­tai tiek daug rū­pes­čio vie­nas ki­tu. Tiek daug žmo­giš­kos ši­lu­mos ir su­bti­laus hu­mo­ro, jog pa­ts už­si­ma­nai to­kio kas­dien vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo. Prak­tiš­kai iš nie­ko – tik iš bend­ra­vi­mo su ar­ti­mu žmo­gu­mi.

„Lai­min­gi mes, ne­pai­sant to, kad prieš ko­kius še­še­rius me­tus re­tas ti­kė­jo, kad il­gai bū­sim kar­tu“, – sa­ko Ina Pau­liu­ko­nie­nė, Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riaus Sau­liaus Eduar­do Pau­liu­ko­nio žmo­na.

Šiuos du žmo­nes ski­ria 23 me­tai, ta­čiau juos jun­gia tik­ri jaus­mai, kas­die­nis dė­me­sys ir ma­žy­tė at­ža­la.

O kaip gi vis­kas pra­si­dė­jo?

„Pa­juo­kau­ja­me, kad jis man ge­riau­sias iš ma­no dvie­jų, o aš jam – iš jo tri­jų. Bu­vo taip. Ger­bia­mas Pau­liu­ko­nis pa­skam­bi­no pa­si­tei­rau­ti apie ma­no bro­lio jam pa­lik­tas vais­ta­žo­les. Pa­ža­dė­jau vi­są in­for­ma­ci­ją nu­siųs­ti elekt­ro­ni­niu pa­štu. Nu­siun­čiau. Jis kaž­ko pa­klau­sė. Taip ir pra­si­dė­jo. Laiš­kų kas­dien bu­vo po ke­lio­li­ka. Sma­gių, ar­ti­mų, jau­kių, ku­riuos no­ri­si skai­ty­ti ke­lis­kart. Be jo­kių pa­ša­li­nių min­čių. Kur jau bus pa­ša­li­nės min­tys, kai ger­bia­mas ak­to­rius su ma­no tė­čiu vien­me­tis“, – sma­giai pri­si­me­na ar­ti­mes­nės pa­žin­ties pra­džią I. Pau­liu­ko­nie­nė.

Da­bar mo­te­ris pa­ta­ria vie­ni­šoms – in­ter­ne­tas yra pui­ki ga­li­my­bė at­si­jo­ti vy­rus. Sa­ko, jog iš žmo­gaus raš­to, klai­dų, sa­ki­nių struk­tū­ros bei min­čių ei­gos leng­va per­pras­ti jo mąs­ty­se­ną, apy­tiks­liai nu­sta­ty­ti iš­pru­si­mo laips­nį, pa­tik­rin­ti hu­mo­ro jaus­mą. Pap­ras­tai pa­kan­ka pir­mų pen­kių sa­ki­nių.

Su­si­ra­ši­nė­jo, su­si­ti­ko. Pas­kui pa­ste­bė­jo, kad lei­džia vi­sus va­ka­rus kar­tu: „Jei iš pra­džių spring­da­vo­me laiš­kais, tai da­bar jau springs­ta­me ir po­kal­biais. Kai su­pra­to­me, kad jau žvel­gia­me vie­nas į ki­tą ne kaip į pa­šne­ko­vą, o kaip į prie­šin­gos ly­ties at­sto­vą – iš­si­gan­do­me. Sau­lius la­biau. Įta­riu, bi­jo­jo ma­no tė­čio. Jo pa­lai­mi­ni­mą ga­vau. Juk ir jo tė­vų gi­mi­mo da­tas sky­rė 25 me­tai“, – pri­si­me­na I. Pau­liu­ko­nie­nė.

Ieš­ko­jo žve­jo su barz­da

Vie­no šios po­ros po­kal­biu me­tu S. Pau­liu­ko­nis, dar ne­ži­no­da­mas, kad jo my­li­mo­ji yra „ap­sės­ta“ min­čių ma­te­ria­lu­mo teo­ri­jos, pa­klau­sė: gal Ina jį su­si­kū­rė?

Ta­da mo­te­riai top­te­lė­jo, kad bū­tent taip ir yra: „Man gal­von tik šast – taip! Juk vi­sos mes sva­jo­jam apie sa­vuo­sius prin­cus. Po to, kai iši­ro pir­mo­ji šei­ma, vy­res­nė­lė pa­reiš­kė, jog ma­no bū­si­mas drau­gas tu­rė­tų bū­ti su barz­da. Tė­tis pa­reiš­kė no­rą, kad žen­tas bū­tų žve­jys. Man bu­vo svar­bu, kad žmo­gus bū­tų me­niš­kos sie­los, mo­kė­tų ska­niai ga­min­ti val­gį. No­rė­jau, kad su juo bū­tų ge­ra ty­lė­ti ir bū­tų už ma­ne sto­res­nis. Ta­da ne­rei­kia vaikš­čio­ti įtrau­kus pil­vą. Ke­lis vie­ni­ša­vi­mo me­tus nie­kaip vi­sų sa­vy­bių į krū­vą ne­su­rink­da­vau. Kai jis pa­klau­sė, ar jį su­si­kū­riau, at­sa­kiau klau­si­mu: „O tu žve­jys?“. „Taip!“, – iš­rė­kė jis, ir aš – at­si­pū­čiau.“

Dėl pa­gy­ve­nu­sio šir­dies drau­go nie­kas ne­prie­kaiš­ta­vo. Tik dė­dė, ta­čiau ir šis nu­ri­mo, kai pa­ma­tė abu kar­tu. Ina jau­čia­si my­li­ma, ver­ti­na­ma, ger­bia­ma, ra­mi ir sau­gi.

„Bi­jau tik vie­no – ne­tek­ti sa­vo ar­ti­mo. Kar­tais pa­niš­kai ir pa­ra­no­jiš­kai. Vos praei­na ke­lios va­lan­dos be jo, ma­ne tar­si vi­są su­su­ka. Man skau­da jo ne­jaus­ti ša­lia. Da­bar bū­ti kar­tu per at­stu­mą ir mė­gau­tis tik po­kal­biais bei laiš­kais aš jau ne­be­ga­lė­čiau“, – at­vi­rai sa­ko mo­te­ris.

Rū­pė­jo sa­vi rei­ka­lai

„Kas mus su­ve­dė. Man at­ro­do, kad vis dėl­to bu­vo­me vie­ni­ši. Abu iš­si­sky­rę. Man žiau­riai pa­ti­ko jos mąs­ty­mas, hu­mo­ras“, – sa­ko ak­to­rius ir lai­min­gas vy­ras S. Pau­liu­ko­nis.

Jo gi­mi­nė dėl jau­nos žmo­nos nie­ko ne­sa­kė ir san­ty­kių neap­ta­ri­nė­jo. „Ma­no gi­mi­nės ir ar­ti­mi drau­gai yra gal kiek ki­to­kio auk­lė­ji­mo ir tu­ri vi­sai ki­to­kį gy­ve­ni­mo su­pra­ti­mą. Jiems svar­biau yra tai, kad man ge­rai. Ir po to, kai mes su­kū­rė­me šei­mą, jie taip pat ne­pra­dė­jo su ma­ni­mi aiš­kin­tis si­tua­ci­jos. Kai su­si­pa­ži­no su ma­no žmo­na, bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti ir tuo pa­tvir­ti­no, kad aš neap­si­ri­kau. O jau ma­no gi­mi­nės yra tik­rai la­bai reik­lūs“, – rūs­čiai už­tvir­ti­no S. Pau­liu­ko­nis.

Pas­ku­ti­nis sa­ki­nys bu­vo nau­jie­na jo žmo­nai. O gal tie­siog kas­die­nis flir­tas ir su­ge­bė­ji­mas ar­ti­mui pa­ro­dy­ti, kaip jį my­li ir koks jis yra svar­bus. Mo­te­ris mie­lai bend­rau­ja su sa­vo vy­ro ar­ti­mai­siais. Sa­ko, gal net dau­giau nei vy­ras.

S. Pau­liu­ko­nis nie­ka­da ne­si­skun­dė nei pir­mą­ja, nei ant­rą­ja. Tie­siog taip gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė. „Su ma­no da­bar­ti­ne žmo­na, ma­tyt, „pa­ten­kin­tos“ ir sme­ge­nys, ir sie­la. Ir šir­dis, ir kū­nas“, – sa­ko ak­to­rius, ke­liais žo­džiais tar­si pa­lai­min­da­mas sa­vo ir žmo­nos bu­vi­mą kar­tu.

Asmenybės svarbiau negu amžiaus skirtumas

Vik­to­ras Ša­pu­ro­vas, In­di­vi­dua­lio­sios psi­cho­lo­gi­jos (Ad­le­rio) ana­li­ti­kas, sek­so­lo­gas, sa­ko, jog vi­sai ne­svar­bu, kas po­ras ski­ria. Svar­biau, kas jas jun­gia.

– Ko­kie pliu­sai ir mi­nu­sai, kai mo­te­ris ar­ba vy­ras bū­na vy­res­nis už sa­vo par­tne­rį 15 ir dau­giau me­tų?

– Kai vy­ras už mo­te­rį vy­res­nis pen­ke­riais me­tais, jie jau­čia­si pa­na­šiai su­bren­dę, lyg vie­no am­žiaus. Tai pa­lan­ku ar­tu­mui. 10-15 me­tų vy­res­nis vy­ras atlieka tė­vo vaid­me­nį. Ger­bia­mas žmo­gus. Jo svei­ka­ta sau­go­ma. Toks skir­tu­mas pa­lan­kus sek­sua­li­niam gy­ve­ni­mui, kol ne­pa­ker­ta svei­ka­ta. Vy­res­nė už vy­rą mo­te­ris jau­ni­na sa­ve, ypa­tin­gai kruopš­čiai sa­ve pri­žiū­ri. Tai ma­tyt ati­tin­ka vy­ro po­rei­kį tu­rė­ti ša­lia „ma­mą“, o mo­ters – tu­rė­ti „sū­nų“.

– Sa­ko­ma, kad po­ros tar­si su­si­ly­gi­na. Jau­nes­nis la­biau su­bręs­ta. Vy­res­nis jau­nat­viš­kė­ja. Ar taip?

– Taip, gy­ve­nant kar­tu il­ges­nį lai­ką žmo­nės su­pa­na­šė­ja. Tai ma­to­ma iš vei­dų, ges­tų, kal­bos. Tai vyks­ta ne­prik­lau­so­mai nuo am­žiaus skir­tu­mo. Tie­siog žmo­nės pri­si­tai­ko vie­nas prie ki­to, pe­ri­ma ma­nie­ras. Ypač, kai jie jau­čia­si ar­ti­mi ir idea­li­zuo­ja par­tne­rį.

– Ar yra moks­liš­kai pa­grįs­tas idea­lus vy­ro ir mo­ters am­žiaus skir­tu­mas ir ri­bos, kai bu­vi­mas kar­tu ne­beį­ma­no­mas?

– De­vy­nio­lik­ta­me am­žiu­je iš­te­kė­ti už 20-25 me­tais vy­res­nio vy­ro bu­vo nor­ma­lu, bet ta­da san­tuo­kas or­ga­ni­zuo­da­vo tė­vai. Da­bar vi­suo­me­nė­je yra ten­den­ci­ja me­tų skir­tu­mą ver­tin­ti nei­gia­mai. De­šim­ties me­tų skir­tu­mas ne­re­tai ver­ti­na­mas kaip per di­de­lis.

Idea­laus skir­tu­mo nė­ra. Vi­suo­met rei­kia su­ge­bė­ti kur­ti ir pa­lai­ky­ti ar­tu­mą, ne­svar­bu, kiek ski­ria­si am­žius. As­me­ny­bių ypa­tu­mai čia ge­ro­kai svar­bes­ni už am­žių.

– Ar kū­niš­kas su­de­ri­na­mu­mas yra bū­ti­nas?

– Se­na iš­min­tis: mei­lė su­si­de­da iš jaus­mi­nio, dva­si­nio ir fi­zi­nio ar­tu­mo. Vi­sos šios da­lys vie­no­dai svar­bios ir bū­ti­nos. Ly­ti­nis gy­ve­ni­mas ku­ria vai­kus iš bend­ros mei­lės. Tai tei­kia ma­lo­nu­mą abiem. Tai bend­ras su­tuok­ti­nių džiaugs­mo šal­ti­nis ir svar­bus šei­mos sta­bi­lu­mo ga­ran­tas.

– Va­di­na­si, am­žiaus skir­tu­mas ne­tu­ri nie­ko bend­ro su vi­di­niais žmo­gaus komp­lek­sais?

– Ma­nau, kad di­de­lis am­žiaus skir­tu­mas vi­sa­da tar­nau­ja komp­lek­sams kom­pen­suo­ti, ta­čiau ne­reiš­kia, kad tai blo­gai. Koks skir­tu­mas, ko­dėl, ko­kiais bū­dais ir ko­kio­mis prie­mo­nė­mis žmo­nės yra lai­min­gi.

– Gal ne­tra­di­ci­nio am­žiaus skir­tu­mo po­ros iš­ti­ki­mes­nės?

– Iš­ti­ki­my­bė ne­žy­mia da­li­mi pri­klau­so nuo am­žiaus skir­tu­mo. Čia la­biau svar­bus yra tė­vų el­ge­sys, jų iš­ti­ki­my­bė. Aug­da­mas vai­kas pe­ri­ma tai, ką ma­tė tarp tė­vų.

Ki­tas svar­bus veiks­nys yra su­ge­bė­ji­mas ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų. Vi­siems žmo­nėms bū­din­gas pro­tar­pi­nis men­ka­ver­tiš­ku­mo jaus­mas ir pra­na­šu­mo sie­ki­mas. Šei­mo­je svar­bu, kad tas pra­na­šu­mo sie­ki­mas ne­trau­muo­tų ir ves­tų į ar­tu­mo paieš­kas. Nor­ma­lu, kad su­tuok­ti­niai bū­na tai ar­ti­mes­ni, tai nu­tols­ta. Svar­bu, kad ne­nu­tol­tų per daug.

– „Al­fon­sai“ ir „ba­ra­ku­dos“ – to­kie kal­ti­ni­mai pa­si­pi­la žmo­nėms, ku­rių par­tne­rių am­žiaus la­bai ski­ria­si. Kaip to­kius ti­pa­žus at­pa­žin­ti?

– Skir­tin­gų žmo­nių – skir­tin­gi mo­ty­vai. Vie­niems su­tuok­ti­nis su­ke­lia pa­si­di­džia­vi­mą. Jo de­monst­ra­vi­mas su­tei­kia pra­na­šu­mą prieš ki­tus vi­suo­me­nės at­sto­vus. Ma­nau, lai­mi tie, ku­rie jau­čia­si lai­min­gi bū­da­mi kar­tu, o ne ieš­ko­da­mi „pa­tvir­ti­ni­mo“ iš ša­lies. To­kie žmo­nės tie­siog da­li­ja­si sa­vo lai­me. Ta­da ir di­džia­vi­ma­sis sa­vo gy­ve­ni­mo drau­gu, su­tuok­ti­nio „iš­kė­li­mas į vie­šu­mą“ at­ro­do vi­sai na­tū­ra­lūs, ke­lia tei­gia­mas emo­ci­jas.

Alvydas JANUŠEVIČIUS