Naudodamasis proga, Justinas net atsiprašė savo mokyklos mokytojų, kuriems gyvenimą padarė kur kas sudėtingesnį. Naudodamasi proga, dėkoju Justinui už nuoširdų pokalbį.
- Justinai, ar galiu kreiptis „tu“?
- Aišku, aš gi iš Fabų (Fabijoniškių rajono Vilniuje – red.).
- Jei pažiūrėtum į save iš šalies, kaip pristatytum Justiną?
- Kažkoks bičas, sakyčiau.
- O koks tu žmogus?
- Aš blogas žmogus – mes juk visi blogi esame. Aš neleidžiu sau galvoti apie save, nuomonę apie save susidarau iš interneto komentarų. Aš esu blogas, nejuokingas niekšas. Čia aš juokauju, aišku, nes komikai yra melagiai.
- Kodėl?
- Nes man patinka sarkazmas, ironija, per sarkazmą gali pasakyti daugiau, nei gali sau leisti teisiškai pasakyti, sakydamas tiesą.
- Psichologai sako, kad sarkazmas yra užslėpta neapykanta. Ką tu apie tai manai?
- Tai galėtų būti, nes, kaip sakoma, už kiekvieno ciniko yra nusivylęs idealistas, bet aš sarkazmą naudoju ne taip. Aš sarkazmą naudoju pabrėžti absurdiškas situacijas arba tiesiog juokauju – nieko piktybiškai nedarau. Mano narkotikas yra juokas. Aš linkęs savo gerovę paaukoti dėl kitų žmonių juoko. Juokas man yra labai gražu – tai gražiausia emocija, ir aš padaryčiau viską, kad tą emociją sukelčiau. Kai žmonės pradeda kartu juoktis, tai reiškia pasitikėjimą. Man atrodo, kad humoras prilygsta bučiniui. Nuoširdžiam juokui vienas su kitu reikia pasitikėjimo.
- Sakoma, kad humoristai širdyje yra liūdni žmonės – juk turi visą save atiduoti publikai ir turi būti linksmas.
- Matau šito mito racionalumą, nes negali visą laiką juoktis, bet manau, kad žmogiškasis emocijų spektras yra žymiai platesnis nei vien tik juokas, pyktis, pagieža, liūdesys. Kartais tu būsi susimąstęs, kartais būni linksmas. Visą laiką linksmi būna tik žmonės, kuriuose gali sutikti kultuose ir sektuose, o aš dažniau būnu linksmas nei liūdnas. Žmonių emocijos iššaukiamos aplinkybių, o tos aplinkybės verčia turėti emocinių uodegų, kurių tu nepaleidi. Jeigu tu su jomis kovoji, anksčiau ar vėliau tu vis tiek juoksiesi.
- O jeigu nekovoji ir priimi, būna dar geriau.
- Statistikos pasaulyje esame žinomi kaip puikiai su savo emocijomis susitvarkanti tauta. Nenoriu stereotipizuoti lietuvių, bet statistika byloja pati už save: mes nemėgstame paleisti, mes nemėgstame kalbėtis ir mes esame kantrūs žmonės. Lietuviai yra labai kantri tauta. Mes kenčiame, mes nesitikriname to keisto apgamo, išaugusio ant nugaros. Mes tikimės, kad nuvaikščiosime tą kosulį, galvojame, kad pasikeitusi mūsų sveikatos būklė pranyks savaime. Dažniausiai ji pranyksta, bet netgi tada, kai ji nenyksta, mes esame pagonys – mes esame užgrūdinta, stipri, rūsti tauta ir mes kenčiame, ir ne tik fizinius simptomus, bet ir moralinius. Tai yra žavinga, bet ir pavojinga mūsų savybė, nes mes kartais kenčiame iki tol, kol liga įsisenėja ir nebegalime to atitaisyti. Todėl lietuviams gyvenime reikia daugiau pašnekesių ir juoko – būtent apie tai ir bus mano nauja laida.
- Sugrįžkim truputėlį į paauglystę. Ar mokykloje tu taip pat buvai toks pasitikintis savimi?
- Aš buvau „galiorka“, laidydavu juokelius ir nesimokiau, nors egzaminus išsilaikiau gerai.
- O mokytojai tave mėgo?
- Jie manęs labai nemėgo ir nekentė. Pasinaudodamas proga, norėčiau atsiprašyti tų šventų žmonių. Dabar aš esu jau vyresnis ir durnas. Tada aš buvau labai mažas ir durnas ir darydavau savo mokytojų gyvenimus daug sudėtingesnius, nei jie turėjo būti. Nepažįstu nė vieno kito vaiko, kuris būtų turėjęs tiek daug pastabų. Nesuprantu, kodėl jie mane kentė – tie šventi žmonės manimi rūpinosi, o aš buvau labai blogas mokinys ir labai didelis prikolistas. Naudodamasis proga, labai atsiprašau visų Vilniaus Fabijoniškių mokyklos mokytojų, kurie mane kentė per visus 12 metų.
- Bet tavęs neišmetė iš mokyklos?
- Pats stebiuosi. Tai, kad aš baigiau mokyklą, yra puikiausias įrodymas, kad Lietuvos Respublikos švietimo sistema yra sulūžusi. Jeigu dabartinis aš būčiau mokyklos, kurioje mokiausi, direktorius, tas vaikas neišlįstų iš po pamokų – aš juo rūpinčiausi labai labai smarkiai, ir jo gyvenimas būtų daug daug sunkesnis.
- Tai tu visiškai neruošdavai pamokų ir mokykloje darydavai, ką norėdavai?
- Taip, bet paskui radau būdą išvengti kritikos – tapau mokyklos mokinių tarybos pirmininku. Tuomet bet ką, ką prisidirbdavau, sakydavau, kad čia vardan mokyklos – kai nenueidavau į pamokas, sakydavau, kad dirbau visuomenei naudingą darbą. Niekada nebuvau normalus ir labai to gailiuosi. Norėčiau būti buvęs pirmūnas.
- Mokykloje galvojai, kad norėtum dirbti televizijoje?
- Galvojau, kad būsiu arba kosmonautas arba policininkas. Policininku tapti nepavyko, bet pirmoji svajonė išsipildė.
- O kaipgi su humoru? Darydavai humoro vakarus mokykloje?
- Mokykloje dalyvavau skaitovų konkurse, buvau labai labai blogas skaitovas, o pirmą kartą ant scenos pajuokavau, kai dvyliktokams darėme išleistuves. Tuomet aš parodijavau Takeši, ir žmonės labai juokėsi. Manau, tada ir užsikrėčiau tuo virusu – juokinti žmonės.
- Man atrodo, kad tam, kad juokintum žmones, turi labai pasitikėti savimi, ar ne?
- Aš tau išduosiu paslaptį: komikais žmonės netampa dėl to, kad jie labai pasitiki savimi. Komikais žmonės tampa dėl to, kad turi kažkokių užslėptų kompleksų: nepasitikėjimo, kuklumo. Bent jau aš visą laiką juokinau žmonės, nes esu labai kuklus. Aš nemoku su žmonėmis bendrauti – aišku, dabar jau tai pasikeitė, bet todėl, kad man 30 metų. Negali būti asocialus, kai tau 30 metų, bet pradėjau juokauti dėl to, kad buvau labai kuklus.
- Intravertas?
- Taip.
- O dabar?
-Dabar visaip būna.
- Tai privertei išlįsti save iš savo komforto zonos?
- Privalai tai padaryti. Jeigu nori nugalėti aukščio baimę, reikia šokti su parašiutu. Jeigu esi kompleksuotas kukluolis, nugalėti ją gali tik lipdamas ant scenos ir tikėdamasis pritarimo tenais.
- Bet mokykloje nebuvai kompleksuotas kukluolis?
- Žinoma, buvau.
- Tai tu nebuvai tas gale sėdintis kietuolis?
- Nespręsk apie knygą iš viršelio. Tai, kad aš turėjau daugiausiai pastabų, tai buvo skydas ir kaukė. Bet aš nežinau, ar turėtume lįsti labai į tą vidų, nes labai nūdnas interviu gausis.
- Gerai, tada papasakok man, kas tave gyvenime labiausiai piktina?
- Kas mane labai labai piktina, tai jau skaitėme spaudoje, bet, ačiū Dievui, mane jau išteisino. Kas dar – susireikšminimas. Nors įsivaizduoju, kad 99 proc. žmonių dabar skaitydami sako: „šikniau, tu pats susireikšminęs“, bet aš manau, kad visos žmonių problemos kyla iš susireikšminimo.
- O kiek tau svarbus nuoširdumas?
- Žinoma, kad svarbus.
- Bet tau sunku atsiverti, būti nuoširdžiam su bet kuo?
- Man anksčiau buvo sunku, kai nebuvau susitaikęs su savimi, kai nepasitikėjau savimi. Dabar jau kaip ir viskas tvarkoje.
- O kaip susitaikei su savimi?
- Nežinau, žmogus keičiasi.
- Ar gali pasakyti, kad gyveni savo svajonių gyvenimą?
- Jaučiuosi fantastiškai privilegijuotas, kad galiu dirbti savo darbą, bet už tai visų pirma turėčiau dėkoti žmonėms, kurie mane toleruoja ant scenos. Viską, ką turiu, esu skolingas žmonėms, kurie ateina į mano koncertus, žiūri mano laidas – tai yra mano mylimiausi pasaulyje žmonės, po mano šeimos, aišku.
- O kaipgi tavo svajonių gyvenimas? Ar galvoji apie tai?
- Na, aišku, kiek žmonių turi gyvenime privilegiją dirbti savo mylimą darbą. Kai dirbau padavėju ar pardavinėjau laikraščius ant sankryžos, kartais pasvajodavau, kad galbūt vieną dieną man pavyks užsidirbti nors vieną litą darant tai, ką aš myliu labiausiai – tada net negalėjau pasvajoti, kad kas nors skaitys, ką aš dabar čia kalbu. Dėl to aš jaučiuosi labai palaimintas.
- Kaip manai, kaip tau pavyko pasiekti šitą savo svajonę?
- „Fuksas“ – kaip kitaip tai pavadinti. Tai yra didžiulė laimė.
- Tiki atsitiktinumais, o ne lemtimi, gyvenimu...?
- Esu priverstas tikėti atsitiktinumais, likimu aš netikiu.
- Nemanai kad viskas vyksta ne veltui ir turi prasmę?
- Ne. Pirmiausia nueikit ir paaiškinkit tai mirštantiems Afrikos vaikams, o paskui pažiūrėsime, ar dar norėsite klausti manęs, ar viskas tikrai vyksta dėl priežasties. Ne, esu nereligingas ir netikintis žmogus. Žmonės, kurie bando sušvelninti ateistų požiūrį į Dievą, sako: „vis tiek juk kažkas turi būti“. Ne, neturi. Nereikia norėti mirti – žmonės labai tikisi, kad numirs ir bus geriau. Ne, manau, kad gyvenimą turime vieną, dėl to turime juo džiaugtis šimtu procentu ir daryti aplinkinių gyvenimą geresniu.
- O apie gyvenimo prasmę susimąstai? Esi sau atsakęs, ką tu čia veiki?
- Susimąstau. Mano prasmė – linksminti žmones. Man labai patinka rūpintis, kad žmonės jaustųsi gerai.
- Ką norėtum būti padaręs, kad prieš mirtį galėtum pasakyti: „brolyti, gerą gyvenimą nugyvenau“?
- Norėčiau nebenusišnekėti šitame interviu (juokiasi – red.).
