Nenukrito iš dangaus
Tačiau Karina Krysko-Skambinė pasirodė esanti kietas riešutėlis. Šiandien akivaizdu, kad sunkiai tariama dviguba jos pavardė (man geriau skambėtų tiesiog Karina, juolab kad ji su niekuo nesupainiojama, o pats vardas turkų kalba reiškia „juoda“) bus įrašyta į Lietuvos scenos meno istoriją kaip savitos ir itin universalios artistės. Tikra šiuolaikinio scenos meno Barbora Radvilaitė – tik, duok Dieve, jai ilgesnio ir laimingesnio karaliavimo!
Taip, pirmiausia apie pagrindinį jos vaidmenį miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, kurio premjera Klaipėdoje – jau ne už kalnų, o vėliau ji apkeliaus ir kitus stambiausius Lietuvos miestus ir triumfuos Vilniuje beveik Kalėdų išvakarėse.
Šis projektas pristatomas kaip „visų laikų didžiausias ir brangiausias – milijono vertės! – lietuviškas miuziklas“. Na, dėl to brangumo mums, žiūrovams, nei šilta, nei šalta, ne mūsų tas milijonas: mums svarbu, kad nemažai sumokėjus už vietą arenoje, patirtume dvasinę ekstazę, susapnuotume karališką sapną apie nemarią meilę atviromis akimis! Ir daugelį būsimų žiūrovų, galiu lažintis, masina tai, kad pirma laiko išliaupsintame miuzikle karališkąją porą vaidins Mantas Jankavičius ir Karina Krysko-Skambinė.
Karinai Barboros vaidmuo nenukrito iš dangaus, artistė turėjo įrodyti, kad ji labiausiai jo verta. Beje, stodama į muzikos mokyklą, Karina išgirdo, kad... neturi klausos. „Todėl man teko pasirinkti šokį, – dabar šypsodamasi dainininkė prisimena tą skubotą neįžvalgių muzikos pedagogų verdiktą. – Tačiau žinojau, kad ateis laikas ir aš dainuosiu.“
Maišyto kraujo rebusas
Atėjo! Karina jau įrodė, kad ne tik puikiai šoka, bet ir gerai valdo aukštą balsą. Beje, įkypos akys ir ryškūs skruostikauliai nėra kliūtis įkūnyti legendinę Lenkijos karalienę, kurią tradiciškai įsivaizduojame kaip mėlynakę šviesiaplaukę lietuvaitę. Neminėčiau to, tačiau nugirdau moteriškių ginčą prie miuziklo reklaminio plakato (tokių pilna visoje šalyje): „Kaži ar tinka totorė Karina Radvilaitės vaidmeniui? Na taip, gražuolė, ir labai artistiška, bet ar negalėjo rasti blondinės rugiagėlių akimis? Vos susilaikiau nereplikavusi: „Ar žinote, ponios, kad Barboros Radvilaitės, kaip ir tos totorės, motina buvo lenkė?
Vilnietė Karina neslepia, kad turi tik kokį ketvirtadalį lietuviško kraujo, o vyrauja rusiškas bei lenkiškas. O man ji – tipiška Žygimanto Augusto laikų Lietuvos, kurioje maišėsi tautos ir kalbos, atstovė! Ji juokiasi, kad yra įkypų jos akių paslapties nežino nė jos močiutė, tiksliai nežinojusi, kokios tautybės buvo pačios tėvas, Karinos prosenelis, ugningas, tamsaus gymio vyras. Pasak Karinos, gal ir buvo prajota mongolų totorių tuo tolimu neramiu metu, bet kad ji turi ir austriško kraujo – faktas!
Ar čia tas austriškas kraujas taip disciplinuoja, nukreipia ugningą slavišką temperamentą tam tikru keliu? Karinos kelias iki Barboros vaidmens buvo netrumpas ir nelengvas, sakyčiau, labai jau vingiuotas: nuklysta ir į nuogo popso lankas, iš kurių atgal į kultūrines meno pievas, atrodė, nėra nei kelio, nei takelio... Tačiau Kariną iš ten ištraukė talentas ir darbštumas. O gal ir atsparumas tuštybei, kuriai ji priešpastatė siekį tobulėti?
Tarp popso ir meno
Karinos kelias į sceną prasidėjo dar 2002 m. Vilniaus konservatorijoje, įgijus choreografo specialybę. Mergina šoko tokiose grupėse, kaip „Alija“, „Andre Dance“, „Todes“. Jauną gražią šokėją pasiglemžė popso ir reklamos biznis (tačiau ir čia Karina nebuvo tiktai molis, pati yra kūrusi choreografiją vaizdo klipams), nors ji svajojo... dainuoti džiazą.
Tiesą sakant, nė nepagalvočiau! Nes juk vietoje džiazo 2005 m. atsirado popso produktas „69 Danguje“, merginų trio, kuriame Karina atrodė tarsi svetimkūnis, perlas ant plastiko diademos. Šią grupę labiau nei dainos garsino meilės intrigos bei iš to geltonosios spaudos pučiami skandalai. Vytautas Juozapaitis, teisėjavęs LRT muzikiniame konkurse „Auksinis balsas“ (priminsiu, kad Karina čia užpernai pelnė garbingą 3 vietą, o juk rungėsi su pripažintais, labai patyrusiais atlikėjais), pavadino Kariną tikra dainininke, kurios talentu „piktnaudžiavo“ kitos grupės narės. Ir man buvo paslaptis, ką tame sintetiniame karamelės skonio danguje veikia Karina Krysko ir kiek dar ten tvers. Tiesa, ji nuolat buvo kviečiama dalyvauti įvairiuose šokio projektuose bei konkursuose, kur stebino vis naujomis talento briaunomis. Negana to, sukūrė vaidmenų muzikiniuose spektakliuose „Rungtynės su žemės trauka“, „A. Gyvenimas ir mirtis“, „Tabula rasa“, „Skirtingos spalvos“, roko operoje „Jūratė ir Kastytis“. Karina toliau tobulino vokalą, tačiau nepamiršo ir savo profesijos: 2008 m. drauge su šokėju Saulium Skambinu atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ šokių konkurse. Mūsų pora buvo įvertinta aukšta 4 vieta, sužavėjo išradingu pasirodymu. Įsimintini ir K.Krysko vaidmenys Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuris tokiai universaliai artistei, nors ir neturinčiai vokalinio išsilavinimo, patikėdavo svarbius vaidmenis spektakliuose: roko operose „Prisikėlęs“ (Magdelena, 2012 m.) ir „Romeo ir Džuljeta (Auklė, 2013 m.), miuzikluose „Don Bosco“ (Mergelė Marija, 2013 m.) ir „Grafas Montekristas“ (Mersedes).
„69 danguje“ šiuo metu tarsi atgimė, bent jau įspūdingą fotosesiją ir naują dainą „O ką tu manai?“ pristatė. Nenorėčiau nieko įžeisti, tačiau manau, kad trijų mėginimas „išvažiuoti“ ant vienos Karinos balso – ne vokalinis trio, o tik trys gracijos scenos fone. Nei 6, nei 9, anot liaudiško priežodžio... O danguje tokia kūryba negautų palaiminimo, kitaip nei žemėje, kur elementarus vartotojiškas malonumas painiojamas su meno teikiama ekstaze. Lieka tik tikėtis, kad Karina pagaliau vis dėlto apsispręs ir nešvaistys perlų kiaulėms.
Mintys materializuojasi
Šokėja Karina yra pripratusi prie raumenų ir stuburo skausmo, buvo patyrusi ne vieną pėdos traumą. 33-ejų moteris yra prasitarusi, kad pageidautų ne tobulesnių, plastikos chirurgų padailintų formų, o, tarkime, elastingesnių sausgyslių... Tačiau su humoro gyslele Karinai, garantuoju, viskas yra gerai! Kai ji kažkelintais metais buvo gerbėjų išrinkta „seksualiausia šalies šou pasaulio mergina“, reagavo į tai replika: „Aišku, smagu, kad žmonės patys balsuoja, juolab kad čia nėra jokios korupcijos.“
Kadaise Karina netgi vedė juodojo humoro šou per „MTV Baltic“ Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. O neseniai šalies kino teatruose pristatytame lietuviškame filme „Gustavo nuotykiai“ suvaidino Karmen Kriauklaitę – smailią undinėlę, kuriai, be dailios uodegos ir užburiančio balso, netrūksta ir smailios ironijos.
Ir kinas Karinai „tinka prie veido“. Panašu, kad ji galėjo ir cirko princese tapti, jei tik būtų užsispyrusi, arba liūtų dresuotoja: mat yra ramaus būdo, ne kokia karštakošė. Ir šiandien ji atlieka triukus aukštai virš scenos, nesibaido akrobatikos, gali į sceną nusileisti tarsi tiesiai iš dangaus, ką ir padarė šiemet Panevėžyje, šių metų Lietuvos kultūros sostinėje vykusio iškilmingo koncerto metu.
Karina patikino, kad nors ir buvo tėvų auklėjama su meile (šie atsižvelgdavo į jos pasirinkimus, gerbdavo norus, nebuvo kategoriški ir griežti), pati nuo mažens įprato prie itin aktyvaus gyvenimo būdo, fizinio krūvio, spartaus tempo. Nepametė jo ir tapusi mama, kartu su šokėju Sauliumi Skambinu augindama sūnelį. „Be to, stengiuosi gyventi sveikai, nekenkti sau, nešvaistyti jėgų beverčiams dalykams. Po repeticijos turėčiau justi nuovargį, fizinis krūvis yra nemažas, tačiau man tai – toks dvasinis malonumas, kad būnu pilna energijos ir pakylėta, – pasakojo laiminga mama Krysko. – Tikiu, kad mintys materializuojasi. Jei tikėsi, kad gali daug pasiekti, taip ir bus. Jei abejosi savimi, bijosi, vargu ar aplankys sėkmė. Visada stengiuosi nusiteikti ir mąstyti tik pozityviai.“
