Naujienų portalas tv3.lt turėjo išskirtinę progą pasisvečiuoti Londone kartu su Juste Arlauskaite-Jazzu ir Leonu Somovu. Išsamiame ir išskirtiniame interviu jiedu atskleidė dar niekur negirdėtas istorijas.
Kaip pasakojo, pačioje pradžioje Justei ir Leonui Londone sekėsi sunkiai.
„Kartu gyvenome East 17 rajone. Vėliau persikraustėme į Upper Clapton rajoną. Gyvenome tame pačiame bute su kirgizais. Vienas iš jų buvo iš Kazachstano, o kaip tik tuo metu buvo išėjęs filmas „Boratas“. Mes visi juokėmės iš jo, bet tam vaikinui nebuvo juokinga, sakė, viskas ten yra melas“, – pasakojo Leonas.
„Kol kirgizai virė plovą, mes kitame kambaryje kepėme muziką“, – pridūrė Jazzu.
Anot jų, suvokimas, kad yra dviese ir nori kurti muziką kartu jiems labai pagelbėjo.
Tiesa, po daug metų kartu sugrįžę į Londoną naujienų portalui tv3.lt jiedu paatviravo, kad atsimena absoliučiai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, Leonui į galvą šovė vieno draugo keistas elgesys.
„Šalia mūsų namo, kur gyvenome, vyko statybos. Tavo grupiokas Richardo kaskart atvažiavęs paimdavo plytų, nes statėsi garažą. Kartą paėmė net šešias plytas“, – juokėsi jis.
Dažnai teigiama, kad menininkai mėgsta susigalvoti savo liūdesį, nes kurti iš laimės yra sudėtinga ir neva paviršutiniška.
„Pas mus būdavo toks juokas – apsivyniojam šaliku, užsidedam beretę, sėdim nuogom kojom, kenčiam ir laukiam.
Aš esu ta dainų rašytoja, kuri rašo ir tekstus. Tai tekstams tikrai reikia gyvenimo patirties, duotybės ir estetikos, garso formavimo. Tai yra muzikinės ir literatūrinės žinios.
Destrukcija, kaip toks velnias ant kairio peties, labai gali padėti. Bet ilgainiui tu supranti, kad tai veda į dar didesnę destrukciją. Visų jausmų reikia nevengti, o išgyventi ir į juos nerti. Dėl to ir skaitau, kad muzika yra sielos egzorcizmas“, – sakė atlikėja.
Anot Justės, kai kurie žmonės liūdesį kuriasi pasąmoningai, o ji yra viena jų. Tačiau kasdienybę pakeitė vienas svarbus gyvenimo įvykis, po kurio ėmė mąstyti kitaip.
„Prisidarydavau nesąmonių, pribaliavodavau, nes gyvenimėlis tai buvo rokenrolas 3000, tikrai.
Dabar apie tai kalbėti yra lengva ir keista, nes mano gyvenime viskas pasikeitė, kai atsirado sūnus Majus. Atsikeli, matai vaiką, jo laimingas akis, šypseną. Galvoju, kaip čia tas dainas rašyti iš laimės. Po to supratau, kad meilė gali būti ir griaunanti, ir statanti“, – pasakojo J. Arlauskaitė.
Leonas šiai minčiai pritarė.
„Gyvenimas buvo dramatiškas, labai impulvyvus, su dideliais šuoliais“, – sakė jis.
„Dabar nebereikia savęs skaudinti, kad kažką sukurtume. Užtenka prisiminti tam tikrus gyvenimo epizodus“, – pridūrė Justė.
Visą pokalbį su Leonu Somovu ir Jazzu galite išgirsti čia:
