Anot V. Marcinkevičiaus, šiemet organizatoriai konkursą norėjo kiek pakeisti, atnaujinti. Nuo šiol dalyvauti konkurse gali bet kurioje pasaulio šalyje gyvenantis Baltijos šalių kūrėjas.
Taip pat konkurso autoriai pratęsė dalyvių amžiaus ribą ir atsisakė reikalavimo jauniesiems tapytojams turėti meninį išsilavinimą, rašoma pranešime spaudai.
Finalininkų parodą ir šių metų laureato Tado Tručilausko bei Luminoro prizo laimėtojos Matildos Kalvaitytės darbus galite pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje iki sausio 25 dienos.
Parodai artėjant į pabaigą, sausio 20 d. bus paskelbtas/-a Publikos prizo laimėtojas/-a. Apsilankiusieji iki 19 d. gali išreikšti savo nuomonę ir prabalsuoti už patikusį kūrinį.
– Kokia buvo konkurso pradžia?
– Rengiant konkursą pirmą kartą 2009 metais, buvo nežinia ir noras sukurti įvykį, kuris paskatintų kurti, padėtų jauniesiems tapytojams. Tas noras vedė į avantiūrą ir provokaciją kultūrinėje erdvėje – nieko neatsiklausėme, nesitarėme su jokiomis institucijomis. Turėjome tik palaikymą iš privačių rėmėjų ir susitarimą su Pamėnkalnio galerija.
– Kuo šis konkursas svarbus jauniesiems kūrėjams?
– Konkursas – tai jaunų autorių kūrybos pjūvis, stebėjimas, ką jie kuria ir apie ką galvoja. Su mūsų konkursu užaugo visa karta puikių tapytojų. Ir mes patys užaugome, surimtėjome.
Konkurso organizuojamos parodos buvo surengtos iškiliausiose meno erdvės – Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“, „Ruperte“, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, MO muziejuje, Šiuolaikinio meno centre.
Čia mūsų jaunieji tapytojai turi galimybę save pristatyti menu besidominčiai plačiajai visuomenei bei tarptautiniams meno ekspertams.
Be piniginių mūsų mecenatų steigiamų prizų ir galimybė surengti personalinę parodą, svarbios yra ir laimėtojams skiriamos meno rezidencijos, vykusios Norvegijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Portugalijoje ir kitur.
– Kodėl būtent tapybos dailės šakos konkursas?
– Aš pats esu tapytojas ir kai 2009 metais pradėjome galvoti apie tokio konkurso galimybę, tuometiniame meno pasaulyje vyko diskusija, ar tapyba yra šiuolaikiška. Ta diskusija vyksta ir dabar.
Yra kultūros spiralė, kurioje tapyba sukasi ir suksis – nuo jos laidojimo iki prikėlimo ir vėl ratu, tad stebėti jauniausiųjų kūrybą labai įdomu. Tapyba vis dažniau susiliečia su kitomis šiuolaikinio meno raiškos formomis, bet svarbi ir tradicijos tąsa bei jos atnaujinimas.
– O ar yra skirtingų šalių tapybos mokyklos ir tendencijos?
– Man dar studijuojant, būdavo sakoma, kad lietuvių tapyba mitologinė, latvių – fluorescencinė, o estų – fotografinė. Tokiu vertinimu stereotipai jau seniai pasikeitę.
„Jaunojo tapytojo prizo“ konkursuose atsirasdavo, pavyzdžiui, estiško realizmo. Tai darydavo įspūdį vertinimo komisijai. O komisijoje esantis estų atstovas stabdydavo, kad tai nėra nauja – sekama vienu ar kitu estų autoriumi.
– Kaip vyksta komisijos darbas?
– Kaip ir bet kokie rinkimai, tai gana sudėtingas procesas, reikalaujantis ir kompromisų. Nuo pat konkurso pradžios yra sutarta, kad komisija būtų kuo profesionalesnė ir įvairesnė – meno kūrėjai, kritikai ir kuratoriai.
Iš pradžių pagal balų vertinimo sistemą komisija atrenka geriausius darbus, kurie patenka į parodą. Vėliau, parodoje, tarp komisijos narių vyksta gyva diskusija ir jie patys nusprendžia, kaip priimti galutinį sprendimą.
Diskusijos būna ilgos ir prasmingos. Bet kartais balsavimas ir matematinė dauguma tampa paskutine galimybe susitarti ir taip paskelbiamas laimėtojas.
Pradiniame konkurso etape menininkai siunčia pagrindinį ir papildomus kūrinius. Komisija atsižvelgia į lydinčius kūrinius, socialiniuose tinkluose plačiau pasidomi dalyvių kūriniais.
Vis tik originalas – konkursinis kūrinys – veikia stipriausiai. Likusi medžiaga – papildanti, ne pagrindinė, priimant sprendimą, bet sprendimo svarstykles gali pakreipti į vieną ar kitą pusę.
– Kasmet renkamas ir Publikos prizo laimėtojas?
– Atrodytų, kad komisija ir publika – du skirtingi pasauliai – vieni mato kūrinio vertę ir įdomybes vienaip, kiti – kitaip. Vis tik muziejuje tikrasis žiūrovas yra lankytojas, dėl kurio ir rengiamos parodos. Mums sulaukti jo vertinimo, balso – tikrai svarbu.
– Kaip su pačia tapybos medija, raiška? Ar yra tekę atmesti kūrinį, kuris netilpo į tapybos apibrėžimą?
– Yra tapyba, kaip raiška, bet yra ir jos pakraščiai, kur tapyba žengia į kitas medijas. Tai labai normalus fenomenas – ribos trinasi, kūrybinė laisvė turi būti laisva.
Atsparos taškas yra tradicija – matome vizualą ir sutariame, kad vienas ar kitas kūrinys yra tapyba. Todėl tapybos bei kitų medijų pakraščiai konkurse yra laukiami ir nėra atmetami, kartais net tampa kūriniais-laimėtojais.
– Kokios tematinės tendencijos vyrauja šiais metais?
– Šiemet pastebėjome jaukių, į save sugrįžimo temos kūrinių bangą. Taip pat jau ne vieneri metai kūriniuose kalbama apie saviraiškos baimę, visuomenės vertinimo pavojus bei atstūmimo, susvetimėjimo išraiškas. Pastebėjau kūrėjų vaikystės, praeities, saugumo momentų analizavimą.
Karas Ukrainoje vyksta jau keleri metai, tad ir pokalbiai, įtemptos situacijos pojūtis – visa tai atsispindi jaunųjų tapytojų kūriniuose. Ta pati tema skirtingomis aplinkybėmis ir kontekstuose suskamba kitaip.
– Šiais metais pakeistas geografinis apribojimas?
– Taip, šiais metais konkurse dalyvavo Baltijos šalių autoriai, gyvenantys svetur. Gimimas ar gyvenimas kitoje šalyje neturėtų užkirsti kelių.
Kūrėjai džiaugiasi, kad nėra užmiršti. Konkurse dalyvavo Švedijoje, Airijoje, Nyderlanduose bei Didžiojoje Britanijoje kuriantys autoriai, taip pat Baltijos šalyse gyvenantys Brazilijos bei Ukrainos tapytojai.
– Kokie buvo kiti konkurso sąlygų pokyčiai?
– Anksčiau dalyvauti konkurse galėjo tik menines studijas baigęs arba studijuojantis – meninio išsilavinimo siekiantis kūrėjas. Bet mūsų konkursas nėra susijęs su institucijomis, tad naudojamės galimybe atrasti genijų ten, kur jo nematė mokymo institucija.
Gal kas neišdrįso, nepasiryžo studijuoti. Gal studijavo kitus mokslus, o sieloje yra tapytojas ar tapytoja. Studijų diplomas talento nesuteikia, studijos gali duoti žinias, kontekstą, bet ne visada sukuria tikrą kūrėją.
Taip pat padidinome kandidatų amžių iki 33 metų. Šiemet turėjome ypač gausų finalininkų skaičių iš šios brandesnio amžiaus grupės.
– Kas Jus patį nustebino šiemet?
– Mane labiausiai nustebino aplikuojančių kandidatų skaičius. Įdomu tai, kad nemaža dalis i finalinę parodą patekusių darbų autorių anketos buvo pateiktos po to, kai buvo pratęstas paraiškų pridavimo terminas.
Galima būti moralistu ir bausti už tai, kad nespėjo laiku priduoti, bet mus labiau motyvuoja noras ištraukti kūrėjus į matomumą, noras, kad jie pasirodytų.
Šiemet Vilniaus paveikslų galerija mūsų parodai skyrė kaip niekad daug erdvių – net 8 sales. Atsirado galimybė rodyti daugiau autorių. Jei yra pakankamai kokybiškų kūrinių, geriau parodyti jų daugiau nei mažiau. Juk jauniesiems kūrėjams dalyvavimas finalininkų parodoje jau yra tam tikras laimėjimas bei įvertinimas.
– Paroda veikia jau kurį laiką. Kokių atsiliepimų girdėjote?
– Sulaukėme nemažai vertinimų, kad paroda stipri bei tolygi, nėra ekspozicinių kokybinių duobių – kūriniai brandūs ir įdomūs. Vis tik vertinimo komisija kasmet ieško ne tik brandos, bet ir iššūkių, naujų tendencijų bei kokybiškų staigmenų. Kiekvienais metais norisi atrasti kažką naujo, norisi wow įspūdžio.
– Kokie ateities planai?
– Šiemet „Jaunojo tapytojo prizo“ organizacijoje buvo daug pasikeitimų, turime naujų minčių, idėjų ir jos, tikiu, išsipildys. Norėtųsi, kad šis konkursas, jo finalinė paroda keliautų į Latviją, Estiją, nes tai yra ir visų Baltijos šalių renginys. Norime tapti gerai žinomais kaimyninėse šalyse, kad tikrai būtume jaunųjų talentų atradimo projektu Baltijos šalių regione.
Šių metų komisijos nariai, Latvijos tapytojas Andris Vītoliņš ir Estijos tapytojas Kaido Ole, prisijungė prie mūsų konkurso komandos, tapdami „Jaunojo tapytojo prizo“ ambasadoriais. Taip pabrėžiame visų Baltijos šalių jaunųjų kūrėjų svarbą šiame konkurse.
Taip pat svarbu nesustabarėti. Kai prieš 16 metų pradėjome konkurso organizavimą, jaunųjų vaizduojamojo meno pasaulyje buvome bene pirmieji. Laikui bėgant, atsiranda vis daugiau jauniesiems kūrėjams skirtų konkursų. Todėl dabar su nauja komanda bandome ieškoti kitų išraiškų, judėti pirmyn.
Kalbino menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
