„Apsivilkusi raudoną paltą, nešina juoda rankine solidaus amžiaus moteris rengiasi mieste tvarkyti šeimos reikalus. Devyniasdešimtmetė nusišypso: ji niekada neturėjo nuolatinio autobuso bilieto, o piniginėje – tik vairuotojo pažymėjimas. Vėliau ji vikriai nulipa laiptais ir užtikrintai atrakina automobilio „Chevrolet Corsica“ duris, sėdasi už vairo. Tokį vaizdą kone kasdien mato devyniasdešimtmetės kaimynai sostinės Senamiestyje“, – taip prieš penkerius metus dienraštis „Kauno diena“ savo skaitytojams pristatė Jadvygą Damušienę, agentūros „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo 2005-aisiais pripažintą nominante ir įrašytą į Lietuvos rekordų knygą kaip vyriausia žinoma vairuotoja Lietuvoje. Lietuvos rekordininkė rugpjūčio 4 Čikagoje mirė, o šeštadienį, rugpjūčio 28, palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, greta vyro prof. Adolfo Damušio (1908-2003).
Tačiau velionę Jadvygą Aleksandrą Damušienę, žinomo mokslininko ir visuomenės veikėjo prof. Adolfo Damušio žmoną, prisiminti verta ne todėl, kad jau nuo 1952 ji vairavo automobilį ar kad ji, „Kauno dienos“ korespondento įspūdžiu, „puikiai laviruoja gatvėmis, yra labai atsargi ir visuomet stengiasi laikytis kelių eismo taisyklių“.
Ponia Damušienė – pedagogė, ilgametė jaunųjų ateitininkų globėja, buvusi „Dainavos“ stovyklos, Damušių iniciatyva ir rūpesčiu pastatydintos gražiame gamtos prieglobstyje tarp Čikagos, Detroito ir Klivlendo, administratorė, už atsidavimą jaunimo ugdymui aukštais žymenimis įvertinta popiežiaus („La Cruce Pro Ecclesia in Pontifice“, 1985) ir Lietuvos prezidento (Vytauto Didžiojo ordino medaliu, 2004) – buvo stipri, savarankiška, ryški asmenybė, kurios nestelbė jos vyro autoritetas ir kuriai raudonas drabužis derėjo net ir perkopus 90 metų slenkstį.
Balta suknelė
Ponia Jadvyga gimė 1915 m. spalio 29 d. mokesčių inspekcijos tarnautojo Juozo Pšibilskio ir Uršulės Černeckaitės šeimoje Jaroslavlyje, kur tėvas, kaip tarnautojo profesiją įgijęs lietuvis, carinės administracijos buvo išsiųstas dirbti. Lietuvoje, pagal anuometę tvarką, tokias pareigas ėjo ne lietuviai.
1919 m., tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo, Pšibilskių šeima sugrįžo Lietuvon, apsigyveno Kybartuose. Bebaigianti Kybartų „Žiburio“ gimnaziją Jadvyga svajojo apie medicinos studijas. Tačiau lotynų kalbos Kybartų gimnazijoje nemokė; tai buvo kliūtis studijuoti mediciną.
Gimnazijos abiturientų išleistuvių vakarą, 1934-aisiais, šokti Jadvygą pakvietė Adolfas Damušis, Vytauto Didžiojo universiteto studentas chemikas, aktyvus visuomenininkas, ateitininkas.
Susipažino, įsišneko. „Papasakojau savo susirūpinimą dėl lotynų kalbos nemokėjimo, – prisiminė pažintį su Adolfu p. Jadvyga. – Jis šią kalbą puikiai mokėjo. „Vergilijų lotyniškai perskaičiau“, – sakė. Panevėžio gimnazijoje turėjo puikų mokytoją humanitarą, kunigą ir rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą (1872-1934). Adolfas pažadėjo mane mokyti lotynų kalbos.“
Jadvyga įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Gamtos mokslų fakultetą. Bėgdavo klausyti ir medicinos paskaitų. Po vienerių metų studijų Klaipėdoje buvo įsteigtas Pedagoginis institutas. Tėvelis jai pasakęs: „Jadzele, Lietuvai reikia mokytojų. Nebloga alga, ilgos atostogos.“ Paklausė ir įstojo. Mokslas institute truko tik dvejus metus.
Jadvygai studijuojant Kaune, Adolfas jau buvo baigęs universitetą, dirbo prof. Prano Juodelės (1871-1955) asistentu. Praėjus pusantrų metų nuo pažinties, Damušis išvyko tobulinti žinių į Vokietiją. Traukinys Kybartų stotyje stovėjo dvi valandas, tad Adolfas nusprendė aplankyti Jadvygos tėvus ir susipažinti. Jadvyga prisimena: „Į stotį jį lydėjome kartu broliu. Tada Adolfas man ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedelį. Broliui juokaudamas pasakė: „Žiūrėk, Stasiuk, kad nenusimautų“.
1937-aisiais Jadvyga mokytojavo Rasų pradinėje mokykloje – 2 km nuo Jono Basanavičiaus tėviškės Ožkalbalių, Vilkaviškio apskrityje. Grįžusi į Kybartus gruodžio 19-ąją žiemos atostogų, iš mamos išgirdo: „Antrą Kalėdų dieną Kybartų bažnyčioje tavo vestuvės“. Su kaimu, anot Jadvygos, ryšys tuomet buvęs keblus, apie ši sužadėtinio sprendimą nežinojusi. Mama pasiuvusi jai balto šilko suknelę, galvą papuošusi rūtų šakele.
„Trečia Kalėdų dieną jau buvome Berlyne. Per dvejus draugystės metus artėjome vienas prie kito dvasiškai“, – vėliau prisimins Jadvyga.
Nerami dalia
1937-1938 m. jauna šeima gyveno Berlyne ir Frankfurte prie Maino, kurių universitetuose profesines žinias gilino bei doktoratą rengė Adolfas. Jadvyga lankė Goethės institutą, Frankfurto universitete tobulinosi pedagogikos žinias.
1938 m. gruodį Jadvyga su vyru sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Jaunas mokslininkas Adolfas Damušis parengė preliminarų cemento pramonės Lietuvoje išvystymo projektą: cemento fabriko statyba Skirsnemunėje jau buvo pradėta, o Akmenėje – suplanuota. Okupacija planus sugriovė.
Sovietams užėmus Lietuvą, į organizuotą pogrindį jaunas universiteto docentas Damušis įsijungė 1940 spalį. Rezistenciniame pogrindyje ir 1941-ųjų birželio sukilime Damušis buvo vienas iš pagrindinių logistinės strategijos vadų; jo žmonai Jadvygai teko rizikinga ir nerami pogrindžio kovotojo gyvenimo draugės dalia. Sukilimo iškeltoje Laikinojoje vyriausybėje Adolfas Damušis ėjo Pramonės ministro pareigas. Tačiau rezistencinė veikla nuvedė jį į nacių kalėjimus.
Jadvyga Damušienė: „Mano vyras, Lietuvių aktyvistų fronto dalyvis, vokiečių okupacijos metais buvo sekamas, todėl slapstėsi. 1944 birželio viduryje grįžau iš ligoninės po tulžies operacijos. Apsistojau tėvų namuose [Kaune]. Slapčiomis manęs atėjo aplankyti vyras. Birželio 16-ąją jį ten suėmė gestapininkai. Liepos pradžioje, artėjant frontui, pasiryžau trauktis iš Lietuvos. Tėvai mane lydėjo iki Kybartų. Nebuvau dar atsigavusi po operacijos, su manimi – du maži sūneliai. Vyteniui buvo ketveri, Sauliukui – dveji meteliai. Atsiklaupusi maldavau tėvų kartu keliauti į nežinią. Mama pasakė: „Aš liksiu Kybartuose“. Tėvas tarė: „Ką ji viena darys su dviem mažais vaikais. Ir dar žaizdoje žarnelė“. Tada mama verkdama nusileido tėvui. Visi palikome Lietuvą. Tėvai sutiko vargti mano vargą.“
Kankino mintys apie vyrą. Kaip pradėti jo paieškas? 1944 m. spalio 29 d., Jadvygos gimimo dieną, iš žurnalisto Antano Valiukėno, dirbusio Lietuvos atstovybėje Berlyne, gavo žinią, kad Adolfas Damušis, kartu su Baliu Gaidžiūnu (VLIK'o narys, vėliau –ilgametis laikraščio „Dirva“ redaktorius – V.V.), yra Rytprūsiuose, kalėjime. Ta žinia atėjo iš architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, ieškojusio savo nepilnamečio sūnaus Gabrieliaus, taip pat vokiečių suimto.
J.Damušienė su vaikais ir tėvais, po vargingo blaškymosi be vietos po Austriją, buvo atkilusi į pietų Vokietiją. Iki Rytprūsių – didžiulis atstumas. Vokietija bombarduojama. Vaikus palikusi tėvų priežiūrai, išvyko ieškoti vyro.
Reicho išdavikai
1944 m. lapkričio 7 d. viename Bavarijos kaimelyje Jadvyga nuėjo į savivaldybę. Mokėjo vokiškai, viską papasakojo. Liepė keliauti atgal ir atvažiuoti po dviejų dienų. Lapkričio 10-ąją ji vėl ten. Eidama gatve rado naują, šiltą pirštinę. Karo sąlygomis – turtas. Nunešė į savivaldybę. Labai padėkojo, burmistras išdavė leidimą keliauti iki gruodžio 15.
Berlyne pas draugus permiegojo ir išvyko į Rytprūsius.
„Miestelyje, kur buvo kalėjimas, sutikau B.Gaidžiūno žmoną Nastutę. Dviese buvo drąsiau. Kaliniai turėjo būti parvaromi iš darbo. Pasukome žmonių nurodyta kryptimi. Laukiame. Pagaliau pasigirdo klumpiavimas. Įtemptai žiūriu į koloną, bet pažįstamų veidų nematyti. Pagaliau išvydau: Adolfas ir Balys patys paskutinieji nešė didelį katilą. Apėmė toks silpnumas, kad galvojau, jog tuoj apalpsiu. Įsitvėriau stulpą ir atsigavau. Reikėjo atkreipti dėmesį. Perbėgau per gatvę, atsiradau toje pusėje, kuria ėjo kalinių grupė, sušvilpiau. Jis mane pamatė ir paklausė: „Ar tu su vaikais? Ar turi leidimą pasimatyti?“ Leidimo pasimatyti nepavyko gauti. Kalėjimo viršininkas pasakė: „Jie dideli nusikaltėliai, tėvynės (suprask, reicho) išdavikai“.
Rytą sekėme grupę, kurioje į darbą buvo varomas Adolfas. Buvo baisu žiūrėti: išsekęs, pusė veido – vienas šašas, pro medvilninį drabužį matėsi nuogas kūnas. Buvo šalta, gruodžio pradžia. Tą dieną per tvorą pavyko jį pamaitinti. Paskui perduodant maistą padėdavo sargas.
Pasibaigus leidimo galiojimui, teko keliauti atgal – pas vaikus ir tėvelius. Patekau į Miuncheno bombardavimą. Niekada to siaubo nepamiršiu. Namiškiai galvojo, kad manęs nei gyvos, nei mirusios nebepamatys“, – vėliau pasakojo p. Damušienė.
Turėjo kryptį
Iš kalėjimo Bairoite, šiaurinėje Bavarijoje, dr. A.Damušį išlaisvino amerikiečiai. Pietų Vokietijoje Jadvygos drąsos ir sumanumo dėka karo audrų išdraskyta šeima pagaliau vėl susijungė.
Apsigyvenę Kempteno DP stovykloje, Damušiai ėmėsi pedagoginio darbo – Adolfas vadovavo lietuvių gimnazijai, Jadvyga mokytojavo, būrė ateitininkus, vadovavo Ateitininkų federacijos tremtyje atsikūrimui. A.Damušis buvo išrinktas Ateitininkų federacijos vyriausiuoju vadu.
1947 m. Damušiai išvyko į Ameriką, apsigyveno Klivlende. Dr. Damušis susitelkė prie technologijos mokslų, Jadvyga Damušienė ėmėsi pedagoginės veiklos. Daug laiko skyrė visuomeniniam darbui: abu aktyviai veikė Ateitininkų federacijoje, Lietuvių fronto bičiuliuose, dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos veikloje, rašė spaudoje, dalyvavo suvažiavimuose, simpoziumuose, studijų savaitėse.
Jadvyga ir Adolfas buvo jaunimo stovyklos „Dainava“ kūrėjai ir nuolatiniai jos globėjai. Pagrindinis stovyklos pastatas pavadintas dr. Adolfo Damušio vardu.
„Dirbau daug, bet atlyginimo už tą darbą negavau nė cento, – grįžusi į Lietuvą prisiminė savo lietuvišką veiklą Amerikoje p. Damušienė. – Tai buvo tik laiko auka ir meilės auka dirbamam tikslui. O tikslas buvo aiškus – negalima gyvenant svetimame krašte užmiršti savo priklausomybės tautai, iš kurios esi kilęs ir atkeliavęs ne savo noru. <...> Aš pati dirbau visada tik su pradžiokais, kurie kartais net sunkiai ištardavo žodį „ateitininkas“. Man rūpėjo jauniausiąjį organizacijos narį tinkamai įstatyti į vėžes, kuriomis jis turės eiti savo gyvenime. Tai buvo mano maloniausias darbas, kai atviros, šviesios, gyvenimo negerovių dar nepaliestos akys žiūri į tave ir gaudo kiekvieną žodį ir gestą.“
Darbo kryptį ir turinį stovyklautojų grupėms Dainavoje ryškino dr. Damušis, buvęs Ateitininkų federacijos vadovas ir ALRKF-jos pirmininkas: „Savo tėvynės vertinimu ir meile einama universalumo link, siekiant darnaus susipratimo tarp žmonių ir tarp tautų. Stovykloje vadovaujamasi nusistatymu, kad tik asmenys, mylį savo tautą, pajėgs suprasti ir pagerbti kitos tautos žmones. Ar gali žmogus, save pažeminęs, savo tautos atsisakydamas, kilti aukštesnio universalaus gėrio link? Šia prasme turi būti žadinamas jaunimo mąstymas. Šia prasme turi būti ugdoma pagarba ir meilė kraštui, kuris lietuvių tautos žmones yra priglaudęs.“
Gyvenimo duetas
1997 m. birželio 12 d. Damušiai grįžo Lietuvon. Čia tęsė prasmingą ir turiningą visuomeninę veiklą. Rašė spaudoje, tęsė ateitininkiško jaunimo globą, dalyvavo renginiuose kalbėtojais, bendravo su plačiu bičiulių ir draugų ratu.
Užaugino 4 vaikus: du sūnus ir dvi dukras. Visuomenėje plačiausiai žinoma jauniausioji duktė Gintė, diplomatė, šiuo metu – Lietuvos ambasadorė Kanadoje.
Sūnūs – Vytenis (psichologas) ir Saulius (fizikas-matematikas) – gyvena JAV.
Vyresnioji duktė Indrė, pakirsta sunkios ligos, mirė jauna, nesulaukusi nė 34 metų.
Publicistas Juozas Kojelis prieš gerą dešimtmetį rašė: „Esu girdėjęs Jadvygos Damušienės ir Adolfo duetą – vokalinį duetą. Kas girdėjo, pripažino, kad tai buvo gražūs ir suderinti balsai. Bet šios dvi savarankiškos asmenybės yra sudainavę ir dar tebedainuoja harmoningą gyvenimo duetą. Mokslinėje kūryboje Adolfas turbūt dainavo solo, bet kitoje veikloje jie buvo lygiaverčiai partneriai.“
Kokie tai buvo partneriai, galbūt geriausiai liudija ištrauka iš laiško, rašyto ant popierinės maišo nuo cemento skiautės iš nacių kalėjimo: „Mano mylima Jadvute, Brangiausia mano Drauge, Tu esi mano Didžioji Meilė. Mintis apie Tave ir vaikučius mano, atrodo, pilkame kalinio gyvenime yra šviesiausios prošvaistės, kupinos tobulo pilno džiaugsmo.
Tada pajuntu, kad mano gyvenimas yra toks turtingas, ir esu labai laimingas, nes šalia manęs yra valinga, mylima, gyvenimo audros išbandyta Draugė... Tavo valia ir dvasia mane imponuoja... aš daug išlaikysiu dėl mano ryžtingos valios tęsti toliau mūsų jaukų, šventą ir gražų gyvenimą – jaukų dėl Tavo žavaus moteriškumo, šventą dėl sutarimo ir vaikučių. Karštai Tave bučiuoju. Tavo Adolfas.
Vidmantas Valiušaitis
