Jolanta, jūsų ir Viktoro santuoka – ilgalaikė. Kaip manote, kas geresnis ramstis stabiliai santuokai – meilė ar blaivus protas?
Idealu, kai pavyksta sukurti tokią santuoką, kuriai nereikia jokių ramsčių. O kuo daugiau joje sudedamųjų, tuo ji turtingesnė. Tegul tai bus ir meilė, ir blaivus protas, ir kūrybiški konfliktai, ir pagarba, ir, pagaliau, supratimas, kad gyvenimo partneris ne visada gali būti toks, kokį norėtųsi matyti.
Kiek reikia laiko, kad įvertintumėte ir pažintumėte žmogų? Rodos, Viktoras jus mergino labai atkakliai – kasdien dovanodavo po rožę. Ar jums darė įspūdį toks atkaklumas?
Nelygu, kokį žmogų reikia pažinti. Jeigu tą, kuris gyvenime vaikšto tik vienu maršrutu: lova–šaldytuvas–televizorius, tada užtenka kelių minučių. Gyvenant su tokiu žmogumi, kaip Viktoras, jo pažinimo procesą galima paversti gana įdomia veikla. Nes per du dešimtmečius keitėsi ir jis, ir aš, ir mano „pažinimo receptoriai“. Per Viktoro jubiliejų taip ir pasakiau: „Mano gyvenimas su tavimi – nesibaigianti, tyli nuostaba.“
Jau gerai nebeprisimenu, kokį įspūdį darė anuometinis ikisantuokinis Viktoro atkaklumas. Atrodo, kad tiesiog buvo malonus ir kėlė smulkių buitinių rūpesčių. Teko iš kaimynų skolintis vazas rožėms pamerkti (šypsosi).
Kokios būdo savybės, jūsų nuomone, labiausiai moteriai praverčia šeimoje? Kartais sakoma, kad kantrybė...
Kantrybė, deja, man asocijuojasi tik su vienu žodžiu – „kančia“. Nenorėčiau gyventi tokioje šeimoje, kurioje reikėtų vaikščioti su erškėčių vainiku ant galvos. Ir nuoširdžiai linkėčiau visoms šeimoms, kad jų santuokos pamatas būtų džiaugsmas ir pilnatvė, o ne kokia nors kantrybė ar kitos kentėjimo formos.
Ar šeimą sustiprina vaikai? Kai kurios moterys sako, kad vaiko gimimas dažnai kainuoja vyrą. Dėl tos visiems žinomos banalios priežasties, kad jam pritrūksta dėmesio.
Jeigu šeimą išardo gimęs vaikas, tiesiog reikia atvirai pripažinti, kad buvo ką ardyti. O ar vaiko gimimas šeimą sustiprina? Galbūt labiau įtvirtina šeimos statusą ir tiek.
Kiek jums svarbūs vaikai? Ar matote juose savų atspindžių?
Myliu savo vaikus besąlygiškai ir ką čia daugiau pridursi... Neieškau juose savo ar vyro atspindžių. Noriu, kad jie būtų stiprios, veržlios, kūrybingos, nepriklausomos asmenybės. Žinančios, kas yra gyvenimo tikslai ir kaip jų pasiekti. Man (manau, ir Viktorui) visiškai nebūtina, kad vaikai eitų mūsų keliais. Tačiau, žinoma, dar negimė toks žiniuonis, kuris pasakytų, kad mūsų pasirinktas auklėjimo kelias buvo geriausias ir nėra geresnių.
Taigi kaip, jūsų nuomone, geriau auklėti vaikus – liberaliai, griežtai ar pan.?
Kai gimė pirmoji dukra, atsakingai sprendžiau dilemą – kaip auklėti vaikus. Labai norėjosi būti „gera“ motina, kuri
„gerai ir teisingai“ auklėja vaikus. Tik vėliau supratau, kad kartu su šiomis pastangomis atėmiau iš dukros nemažai jos vaikystės spalvų.
Antrajai dukrai pasisekė labiau. Kartu su ja gimė ir supratimas, kad vaikui iš tėvų reikia tik dviejų dalykų – besąlygiškos meilės ir leidimo būti savimi. Tiksliau – netrukdyti jam augti.
Svarbus ir opus laikotarpis vaikų gyvenime – būsimos profesijos pasirinkimas. Ar bandėte jį paveikti? Juk vaikai gali norėti to, kam, pavyzdžiui, yra negabūs.
Na taip, kartais tėvai vaikams parenka profesijas, nes vaikas „nežino“, kam yra gabus. Vėliau draugai ir kaimynai jam suranda sutuoktinį, nes jis pats „nežino“, kokio norėtų. Sutuoktinis nurodo, kaip jis turėtų elgtis, rengtis ir kalbėti. Solidus giminaitis suranda jam darbą, nes jis pats tiesiog „nežino“, kur jo ieškoti. Viršininkas jam moka bet kokią algą, nes jis nežino, kiek galėtų uždirbti. Galų gale žiniasklaida įtikinamai paaiškina, ką jis turėtų mylėti ir ko nekęsti, nes savo jausmų jis tiesiog nepažįsta. Taip ir nugyvena žmogelis gyvenimą, nieko pats apie save nesužinojęs...
Norėčiau, kad mano vaikai gyvenime spręstų patys.
Šiandien yra įvairių šeimos formų, dėl jų kyla nemažai ginčų. Kaip manote – ar oficiali santuoka sustiprina porą?
Pažįstu keletą porų, kurios meile vadina paprastą prisirišimą vienas prie kito. Jeigu šios poros vieną prisirišimą sutvirtins dar ir kitu – „oficialiuoju“, vadinasi, jiems bus dvigubai geriau (šypsosi). Juokauju, žinoma, bet rimtai atsakyti negaliu. Pati visą laiką gyvenau oficialioje santuokoje ir man ši dilema nebuvo aktuali. O kitų asmeniniais gyvenimais nesirūpinu.
Kaip manote, ar religinis tikėjimas turi įtakos šeimos tvirtybei? Nemažai tikinčių, kad šis sakramentas – neišardomas.
Žiūrint, apie kokį tikėjimą kalbama. Jei žmogus pasiekė aukščiausią tikėjimo laipsnį, jis nebeužduoda tokių klausimų: kas dar iš šalies galėtų sustiprinti mano šeimą? Jis žino, kad pats yra kūrėjas ir kokius nori, tokius santykius kuria. Jeigu santuokos sakramentas – tiesiog tradicija, formalumas ar ritualas, tada nežinau, kaip yra su tuo sustiprinimu.
O kaip dėl ištikimybės? Atsiradus nesklandumams verčiau užimti išmintingą poziciją ar nesitaikstyti?
Jeigu šeimoje atsiranda pozicijos, ji greitai gali tapti nebe šeima, o kovos lauku. Kam to reikia? Manau, jei šeimoje „vyraujančiu vėju“ tampa neištikimybė, pirmiausia reikėtų pripažinti faktą, kad santykiuose daug spragų. O paskui modeliuoti išeitis, kurių gali būti daugybė. Tai ir naujų santykių kūrimas, ir ėmimas su kaupu visko, kas dar liko gražaus ir gero senuose santykiuose. Turbūt kiekviena pora braižo skirtingus bendravimo algoritmus. Tikiu, kad nė vienas jų nėra nei kvailas, nei neišmintingas.
Ar, jūsų nuomone, vyrui svarbu daug uždirbti? Na, bent jau daugiau už moterį.
Atrodo, kad mano nuomonė šiuo klausimu nesvarbi net man pačiai (šypsosi).
Kaip manote, ko negalima atleisti?
Asmeniškai aš visiems atleidžiu viską. Juk niekada nežinau, kada pačiai reikės panašaus atleidimo.
