„Keista esame tauta. Galime prie televizijos bokšto pulti po tankų vikšrais, o kai reikia pastovėti už save, tampame visiškai bejėgiais. Baudžiavą Operos ir baleto teatre artistai kenčia jau 15 metų ir kalbama apie tai tiek pat metų, bet tik trapi japonė išdrįso stoti ir pasakyti viską tiesiai. Kaip mums visiems dabar prieš šitą merginą jaustis?" - prisimindamas savo paties ir kitų baleto artistų patirtą skriaudą, pažeminimus šioje meno tvirtovėje kalba buvęs ilgametis baleto šokėjas, choreografas Jurijus Smoriginas.
Baleto trupė nepatenkinta, bet vadovai bėdos nemato
„Priėjome liepto kraštą. Toliau eiti nebėra kur, nes toliau bedugnė. Didelė, gili, - Balsui.lt sakė baleto solistai Aurimas Paulauskas ir Miki Hamanaka. - Baleto meno vadovės Tatjanos Sedunovos nesiskaitymas su žmonėmis, vienvaldystė, jaunimo neskatinimas, repetitorių nebuvimas, nenoras pripažinti problemas tęsiasi metų metais. Tai nėra vien mūsų problema – ne apie tai reikia kalbėti, kad kažkam davė ar nedavė vaidmenų, - viskas gerokai giliau slypi. Tai viso kolektyvo problema“.
„Nuo pat savo karjeros pradžios jaučiau, kad ne taip meno vadovė elgiasi su žmonėmis, kaip turėtų elgtis. Dažnai sau pagalvodavau „Na, kodėl taip, be jokio žmogiškumo?“ Bet kai esi jauna, dar nieko gero šiame teatre nenuveikusi, nedrįsti pasakyti, kad vadovė neteisi. Tyli ir dirbi, norėdama įrodyti, ką sugebi. Bet vieną kartą prieini ribą ir supranti - reikia kalbėti. Kas pasakys, jei mes patys nepasakysime?“- kalbėjo M. Hamanaka.
Žymi baleto solistų sutuoktinių A. Paulausko ir M. Hamanaka pora Baleto meno vadovės Tatjanos Sedunovos nemalonę užsitraukė dar praėjusią gegužę, tuomet, kai motinystės atostogose esanti Miki atsisakė šokti balete „Gulbių ežeras“. Solistė tuomet sirgo, gulėjo su 39 C temperatūra. „Kai pasakėme, kad nešoksime, vadovė supyko, pareiškė, kad Miki neserga, o atsisako šokti dėl profsąjungos. Kaip tik tuo metu buvo susibūrusi teatre profsąjunga, kuri pradėjo kalbėti apie tvarką teatre ir permainas“, - aiškino A. Paulauskas.
„Net nebuvau įstojusi į profsąjungą, o be to, iš viso nesupratau, kuo mano neišėjimas į sceną galėtų padėti ką tik susikūrusiai profsąjungai, bet vadovė, matyt, turėjo savą versiją ir mums pareiškė: “Jūs jau nepatikimi, reikia peržiūrėti ateinančio sezono repertuarą. Paskui pradėjo gąsdinti, kad nuims priedus, o aš juk motinystės atostogose ir iš teatro jokio atlyginimo negaunu. Jei ateinu šokti, tai tik tarpusavio susitarimu. Tai kokiais priedais mane gali gąsdinti vadovė?" – aiškino M. Hamanaka.
Galbūt tai ir buvo paskutinis kantrybės lašas, privertęs baleto solistus prabilti apie teatre tvyrančią įtampą ir neteisybę garsiai. Apie vadovės darbo stilių, paremtą principu „skaldyk ir valdyk“, apie tai, kad baleto artistai vertinami ne pagal profesionalumą, o pagal lojalumą ir sugebėjimą įtikti vadovei. Vadovė jaučiasi taip, lyg būtų savo namuose ar privačioje bendrovėje, - įsitikinę žinomi baleto solistai. - Problemų daug ir jos vis kaupiasi, tik T. Sedunova iki šiol apie tas problemas nieko nenori girdėti ir jų nemato. Jos teigimu, „kolektyve nėra įtampos, viskas sureguliuota, tereikia dirbti, o purkštauja vos keli pensininkai“.
„Bet purkštauja ne tik jie, žmonės metų metais mato tą patį: atidirbai - lauk iš čia. Kas tu bebūtum, kad ir primabalerina Eglė Špokaitė... Nėra jokio tęstinumo, nėra kartų kaitos – viskas sunaikinta. O jei vadovė nemato to, ką mato daugelis, tai kam tokia vadovė išvis reikalinga?“ – neslėpdamas nusivylimo ir nuoskaudų sakė A. Paulauskas.
Vagie, kepurė dega
„Mums jau žada padėti, lankėmės ir Kultūros ministerijoje, ir Seime. Ir pats generalinis teatro direktorius sakė, kad šita situacija ilgai nebesitęs, kad viskas greitu laiku keisis, kad T. Sedunovos klausimas jau sprendžiamas, bet artistai vis dar netiki. Negali patikėti,“ – sakė baleto artistė ir baleto artistus vienijančios profsąjungos pirmininkė Vaida Šniurevičiūtė. Tos pačios profsąjungos, kurią baleto meno vadovė T. Sedunova vadina tik iniciatyvine grupe, tik keliais nepatenkintais žmonėmis. Beje, šiandien toje profsąjungoje - daugiau nei 50 baleto žmonių, kai tuo tarpu pačiame balete - tik per šešiasdešimt.
„Tikrai ne su tikslu nuversti meno vadovę kūrėsi baleto profsąjunga, - sakė jauna, vos 21 metų, profsąjungos pirmininkė. - Susikūrėme dėl kasdieninių darbo problemų: situacija teatre jau seniai prasta, taigi, galvojome, kad profsąjunga galėtų prisidėti prie tokių problemų, kaip darbo laiko planavimas, vaidmenų skirstymas, sprendimo, tačiau vos paskelbę pirmąjį profsąjungos susirinkimą, jau kitą dieną buvome pakviesti pas generalinį direktorių, ten ir sužinojome, kad mes ruošiamės nuversti vadovę. Buvo gana juokinga, net tuomet nebuvo net tokių minčių.“
Greičiausiai atsitiko taip, kaip kad lietuviškame priežodyje sakoma: „Vagie, kepurė dega“. V. Šniurevičiūtė iki šiol prisimena, kaip ją netrukus pati T. Sedunova išsikvietė į kabinetą pasikalbėti: „Apie dešimt minučių vadovė man kalbėjo, kokia aš jauna, kaip aš nieko nesuprantu, kad ne man spręsti, kada vadovei eiti į pensiją, kad man pirma reikia kažką gera padaryti teatre, o tik po to būti profsąjungos pirmininke. Dar aš buvau perspėta, kad prisiimu per didelę atsakomybę prieš kolektyvą, kad pridarysiu daug nesąmonių...“
Iš tiesų tų nesąmonių, anot V. Šniurevičiūtės, kaskart vis daugėjo, tik ne iš profsąjungos, o iš T. Sedunovos pusės. „Mes pajutome viešą vadovės terorą, iš profsąjungos narių buvo pastoviai tyčiojamasi, netgi vidury repeticijos vadovė leisdavo sau tyčiotis iš mūsų. Mes buvome nuolat kviečiami aiškintis generaliniam teatro direktoriui dėl baleto artistų kurstymo - tokia informacija buvo nuolat pateikiama teatro vadovui. Galiausiai nebeapsikentę, mes patys pradėjome prašytis direktoriaus priimami ir jau klausti, gal yra kažkoks būdas vadovę pakeisti.“
Balerina sako, jog uždelsto sprogimo bomba tiksėjo jau seniai: pastaruoju metu spektakliai įvykdavo tik laimingo atsitiktinumo dėka, nes nebebuvo komandos, nebebuvo kolektyvo pagarbos vadovei. Galbūt darbuotojai netgi leido sau nedirbti taip gerai, kaip kad galėtų dirbti esant normalioms darbo sąlygoms. Nebebuvo dėl ko stengtis, nebebuvo motyvacijos.
„Baleto legendos“ atsivėrė tyla
Kokią galią ir įtaką turi meno vadovė , jei vos paminėjus jos vardą, baleto artistai staiga užsičiaupia ir suka akis į šalį? Ko gero, net T. Sedunovai palikus NOBT, baleto artistai dar ilgai baimingai žvalgysis, ar tik neseka „pilkosios kardinolės“ viską matanti akis? „Paklauskite apie Tatjaną tų, kurie jau seniai nebešoka trupėje. Jie turės ką pasakyti, papasakos, su kokiomis nuoskaudomis išėjo, - siūlė man neišdrįsusieji kalbėti. - Kalbinkite Petrą Skirmantą, Aušrą Gineitytę, Neli Berediną“...
Skambinu legendiniam baleto šokėjui Petrui Skirmantui. Solistui atsiliepus, paaiškinu, dėl ko trukdau. Po trumpos pauzės išgirstu: „Gerai, paskambinkite man po pietų, pasikalbėsime“. Po pietų skambinu. Kartą antrą trečią. Skambinu su pertraukomis, kol suprantu, kad nebeverta...
Paskambinu ir buvusiai baleto solistei Aušrai Gineitytei. Solistė serga, bet sutinka šnektelėti.
Balsas.lt: Ar žinote šių dienų situaciją operos ir baleto teatre?
Aušra Gineitytė (A. G.): Žinau.
Balsas.lt: Ar jūs pati esate patyrusi tai, ką baleto artistai šiandien vadina baudžiava?
A. G. : Tikrai esu patyrusi. Ir situacija „myliu-nemyliu“ man gerai žinoma...
Balsas.lt: O ką jums dar teko patirti? Galėjote kada nors išsakyti savo nuomonę T. Sedunovai?
A. G. : Nelabai. Žinote, aš pati pasitraukiau iš teatro, kai man suėjo 38. Ir ačiū Dievui...
Balsas.lt: Kodėl „ačiū Dievui?“
A. G.: Žinote, aš sergu. Aš nenoriu niekam nieko pasakoti. Mano temperatūra – 39 C. Paskambinkite rytoj, ir mes pasikalbėsime. Man reikia ir apgalvoti.
O rytoj scenarijus pasikartojo: į skambučius niekas nebeatsiliepė.
Skambinau ir Neli Beredinai. Deja, teturėjau jos namų telefono numerį, niekas nepakėlė telefono ragelio. O jeigu ir būtų atsiliepę, dabar jau abejoju, ar būčiau kažką sužinojusi.
Netylėjo Jurijus Smoriginas
„Visada sakiau, kad baudžiava balete – normalus reiškinys, nes baletas - tai tokia profesija, kuri reikalauja visiško atsidavimo, bet, jei ir baudžiava, ji vardan kažko – vardan meno, - nuo tokio požiūrio į baleto meną prasidėjo ilgas, kupinas skaudžių prisiminimų pokalbis su buvusiu ilgamečiu baleto solistu J. Smoriginu. - Baleto artistas uždirba labai mažai , labai anksti užbaigia savo karjerą ir išeina praktiškai į tuštumą su 500 litų renta. Todėl jam svarbu žinoti, dėl ko jis aukoja savo gyvenimą. Labai dažnai girdžiu artistus sakant: “Na, nėra pinigų, bet yra kūryba." O šiandien balete artistams nepasiūloma nieko, išskyrus vargą, kaulų laužymą, sausgyslių plėšymą ir nervų sistemos žlugdymą. Spektaklių be galo daug, choreografija vis sunkesnė. Šiandien balete labai sunku... Turėjo vieną kartą tas burbulas sprogti, paaiškėti, kas yra T. Sedunova. Ir paaiškėjo, kad ji viso labo tėra tik administratorė, kokia gali būti bet kuris kitas. Tatjana nepažįsta progresyvių choreografų ir tekviesdavo tuos, kuriuos žinojo iš jaunystės. Tai trukdė ir trukdo nacionalinio baleto vystymuisi. Kita vertus, jei kūryba neateina su meile, jei ji prievartaujama, tai kada nors visa tai sprogsta.
O A. Paulausko ir M. Hamanaka atvejis yra dešimtas, penkioliktas, o gal ir dvidešimtas šiame teatre. Kai yra priedas už meistriškumą, kaip paprasta žmogui pasakyti : "Tu netinki šitam vaidmeniui, nors tas žmogus ir superinis šokėjas. Tai tiesiog paprastas senas stalinistinis būdas, kuriuo meno vadovė ir vadovavosi savo darbe. Man juokingiausia, kai T. Sedunova aiškina, jog Hamanaka ir Paulauskas seni. Jų metai – tai pats baleto artisto žydėjimas. Solistai jau įgiję ir žinių, ir sceninės patirties, jie žino, kaip visa atlikti techniškai. M. Hamanaka – nuostabi. O svarbiausia, kad kukli, tokia išlaikyta japonė išdrįso stoti prieš visą baleto žlugdymo sistemą. Kaip mums jaustis prieš šitą gal vos 35 kilogramus sveriančią trapią merginą, išdrįsusią tiesiai pasakyti tai, apie ką balete šnekama 15 metų?
Kiek per tuos metus sužlugdytų likimų ir kiek sužlugdytų žmonių... Aš galiu vardinti ir vardinti pavardes tų, kurios išliejo ašarų upes dėl nieko, tiesiog, kad nepatiko, neįtiko Tatjanai, sakyti pavardes be galo talentingų šokėjų, kurie paliko baletą dėl tos pačios priežasties ir išvažiavo šokti į užsienį, nors norėjo ir galėjo garsinti šitą teatrą. Aš pats gulėjau ant grindų, o iškviesta į teatrą greitoji man leido raminamuosius. Tatjana perlipo mane ir nusijuokusi nuėjo. Ir dabar dar retkarčiais iš ryto prabundu susapnavęs tuos laikus: Dieve, sakau sau, koks laimingas esu dabar ir koks buvau laimingas sovietiniame balete. Juk visur dirbti reikėjo nuo ryto iki vakaro. Baletas - pusiau sportas, pusiau menas. Bet dirbi ne dėl „myli – nemyli“... Būdavo Tatjana tik pasižiūri į tave ir, kaip rusai sako, „ganenija“ (persekiojimas, žlugdymas).
Elvyra Sikorskaitė
