Tiesa buvo tokia baisi, kad berniukas pamiršo beveik viską, net savo vardą.
Mažas berniukas, pabėgęs nuo žmonių, nužudžiusių jo motiną, brolį ir seserį, mėnesius klaidžiojo po tamsų mišką Rytų Europoje, pasakoja JAV dienraštis „The New York Times“. Jis išgyveno misdamas uogomis ir miegodamas medžiuose, prie kurių prisirišdavo baimindamasis, kad nesudraskytų staugiantys vilkai. Sušalęs ir išbadėjęs jis užklydo į trobelę, kurioje tikėjosi prisiglausti, tačiau, kaip pasakoje apie Joniuką ir Grytutę, paaiškėjo, kad viltis jį žiauriai apgavo: vaikas vėl vos išvengė mirties. Galiausiai jį išgelbėjo kareiviai. Tačiau ir jie buvo pavojingi, tad berniukas turėjo slėpti tiesą apie save. Ji buvo tokia baisi, kad ilgainiui jis pamiršo, kas esąs. Pamiršo viską, net savo vardą.
Tai galėtų būti brolių Grimmų pasaka, pastebi dienraštis. Tačiau Australijos rašytojo Marko Kurzemo knyga „Talismanas: Atskleistoji mano tėvo žydo nacistinės vaikystės paslaptis“ – neišgalvota istorija. Šis kūrinys – iš dalies detektyvas, iš dalies atsiminimų galvosūkis – parašytas nepriekaištingu gero trilerio stiliumi ir palieka užburiantį įspūdį.
Autorius pradeda knygą nuo pasakojimo apie tai, kaip 1997 m. jo tėvas Alexas, į aštuntąją dešimtį įkopęs televizorių meistras, netikėtai iš Melburno atvyksta pas Anglijoje, Oksforde, studijuojantį sūnų. Daugelį metų tėvas Markui ir dviems jo broliams pasakojo šiurpias istorijas apie savo vaikystę: kad buvo rusų kiauliaganių, kurie pasiklydo ir pradingo miške, vaikas, apie tai, kaip jį išgelbėjo geri latvių kariai, kaip jį įsūnijo turtinga šeima, kuriai priklausęs šokolado fabrikas.
1949 m., kai naujoji jo šeima nutarė emigruoti į Australiją, berniukas išvyko kartu su įtėviais. Tačiau tai tik dalis tiesos, pranešė tėvas sūnui Oksforde. Tikroji istorija buvusi kur kas ilgesnė, vietomis siaubinga, o kai kurių jos fragmentų jis nebeprisimenąs. Tėvą kankino migloti prisiminimai, paremti keliais skurdžiais faktais.
„Norėčiau, kad kai ką dėl manęs padarytum, sūnau, - prašė jis. – Aš noriu žinoti, kas esu“. Tėvas norėjo sužinoti savo tikrąjį vardą ir tai, kas anuomet nutiko. Jis norėjo padėti gėlių ant savo motinos kapo, pasakoja dienraštis.
Alexas pasakojimą apie save sūnui pradėjo nuo to, kad jis yra žydas, nors to niekas nežino, net ir jo katalikė žmona. Jis prisimena, kad būdamas galbūt 5 metų – savo gimimo datos nežino –pats matė, kaip šalia jo bažnytkaimio Baltarusijoje nacių kareiviai nušovė jo motiną ir durtuvais nusmeigė mažąjį broliuką ir seserį. Kad neimtų rėkti, jis suleido dantis sau į ranką. Pamanęs, kad jo tėtis nebegyvas, berniukas spruko į mišką, bet po kurio laiko buvo pagautas – galbūt tų pačių kareivių, kurie nužudė jo šeimą. Kai jis ėmė maldauti duoti jam duonos riekę, kareiviai ketino jį nušauti, tačiau vienam iš jų pagailo vaiko, ir jis buvo išgelbėtas.
Vėliau sekė kankinamai sunkus pasakojimas apie gyvenimą „pilkojoje“moralės zonoje, balansavimą tarp kaltės ir noro išgyventi, rašo „The New York Times“. Kareivis pamatė, kad berniukas apipjaustytas, ir suprato, kad jis yra žydas, tačiau liepė jam niekam to nesakyti. Kiti manė, kad vaikas – rusas, ir pavadino jį Uldžiu Kurzemnieku (Uldis Kurzemnieks). Jie pavertė jį būrio talismanu, aprengę specialiai berniukui pasiūta kareiviška uniforma su nacių pasižymėjimo ženklais. Aleksas sūnui pasakojo, kad keliaudamas su kareiviais tapo jų žvėriškumo liudytoju, savo akimis matė, kaip šimtai žydų buvo suvaromi į sinagogą ir sudeginami gyvi. Kareivių priglaustas berniukas tapęs propagandos įrankiu – jis buvo vadinamas jauniausiu Reicho naciu, apie jį rašė laikraščiai, jis buvo rodomas dokumentiniame filme.
Knygoje rašoma, kad kareiviams įsakinėjo policijos vadas iš Latvijos Karlas Lobė, vėliau dalyvavęs tūkstančio žydų žudynėse prie Rygos. Septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai buvo pradėtas tyrimas dėl galimų Lobės karo nusikaltimų, Alexas, verčiamas naciams simpatizavusių savo įtėvių, pasirašė dokumentą, neigiantį Lobei pareikštus įtarimus.
Dabar, sulaukęs senatvės, Alexas esą yra baudžiamas abiejų pusių: jam neva grasina „baltų fašistai“, nenorintys, kad jis atskleistų kruvinus Lobės darbus, o Holokausto tyrėjai ėmėsi nagrinėti, ar jis netalkinęs naciams.
Pasak dienraščio, Markas tapo savo tėvo Vergilijumi, lydinčiu jį jo paties praeities pragarą. Jam baimę kėlė kiekvienas naujas atradimas. „Ar gali būti kas nors dar baisiau už tai, kas įvyko?“ – rašo jis. Tėvas ir sūnus išvyksta į Latviją ir rausiasi valstybiniuose archyvuose. Ieškant tiesos Marką kamuoja prieštaringi jausmai – jam kartu ir gaila tėvo, ir pikta, kad jis dvejoja, blaškosi, traukiasi atatupstas baimindamasis sužinoti daugiau.
Knygoje pasakojama, kad vienas Oksfordo istorikas bandė įtikinti Marką, jog tėvo prisiminimai negali būti tikri. Istorikas abejoja, ar berniukas galėjo išgyventi miške, laiko neteisinga ir įvykių chronologiją. Jis spėja, kad berniukas galbūt savo noru liko su kareiviais, ir daro prielaidą, kad Alexas kenčia dėl apgaulingos atminties sindromo. Knygos autorius pastebi, kad „Claims Conference“ organizacija Niujorke, tirianti Holokaustą išgyvenusių asmenų liudijimus, taip pat suabejojo Alexo prisiminimų tikrumu, bet pakeitė savo nuomonę po to, kai jų autentiškumą patvirtino žydų grupė iš Minsko.
Ši knyga prikaustys jūsų dėmesį iki išnaktų, rašo „The New York Times“. Vietomis dialogai atrodo pernelyg sklandūs, kad atrodytų autentiški. Markas, sukūręs dokumentinį filmą apie savo tėvą, teigia trumpinęs įvykių seką, kad istoriją būtų lengviau skaityti, ir pakeitęs kelių asmenų vardus, siekdamas apsaugoti jų privatumą.
Knyga baigiama įspūdinga scena – pasak dienraščio, kaip gerame romane. Alexas Kurzemas grįžta ten, kur buvo nužudyta jo mama, mažasis broliukas ir sesutė. Prie masinės 1600 žmonių kapavietės stūkso paminklas. Lygiai kaip tada, kai išvydo savo mamą ir brolį su seserimi nuogus stovinčius prie duobės krašto prieš pasigirstant šūviams, jis sukando ranką, kad nepratrūktų raudoti, rašo „The New York Times“.
