„Visgi nuo vaikystės kažkodėl vis mintyse kartodavau žodį „karma“. Galop, nusprendžiau, jog būtent taip turėtų vadintis mūsų grupė. Tad, nors koncertai su A. Mamontovu baigėsi, sekantį sezoną startavome kaip grupė KARMA“, – prisiminimais dalijasi dainininkas.
2009-aisiais susibūrusi grupė kartu koncertavo penkerius metus. Išleidę du albumus, muzikantai visgi nusprendė pasukti skirtingais keliais.
- Kodėl nutarėte išsiskirti?
- Su laiku pastebėjau, kad mūsų kaip grupės jau nebėra, nebebuvome tas kumštis. Tad nusprendžiau, kad antrasis mūsų bendras albumas turi būti paskutinis ir ėmiausi solo karjeros. Aš tiesiog nemėgstu kažko vaidinti, įrodinėti. Koks esu gyvenime – toks ir ant scenos, tad atsiribojimas buvo vienintelė išeitis.
Visgi grupei išsiskyrus niekas labai ir nepasikeitė. Aš visuomet rašiau dainų tekstus. Tą patį darau ir dabar, todėl jokių kardinalių pokyčių nepajaučiau. Viskas tik į naudą – spalio arba lapkričio mėnesį ketinu išleisti savo solinį albumą.
- Sukurti dainų trims albumams – žygdarbis. Ar jus įkvepia minėtasis A. Mamontovas?
- Kai buvau 14 – 17 metų A. Mamontovas iš tiesų buvo vienas mano įkvėpėjų. Jo muzika man tikrai daug davė. Tačiau prabėgo nemažai laiko, per kurį aš spėjau atrasti dar daugiau muzikos. Dabar A. Mamontovo dainos man nėra prioritetas. Jų jau nebeklausau, tad ir vertinti negaliu.
- Jūsų ir A. Mamontovo muzika turi panašumų. Abu grojate roką.
- Taip, tiesa. Tačiau kažkodėl neretai girdžiu žmones tapatinančius mano muziką su dainuojamąja poezija. Aš nelaikau savęs tokio stiliaus atlikėju. Dainuojamąja poezija užsiima „Aktorių trio“ ir Andrius Kaniava. Mano muzika yra pakankamai energinga, ne vien pabrazdinimas gitara.
- Pripažinkime, kad nei dainuojamoji poezija, nei rokas nėra patys populiariausi muzikos stiliai. Ar kaip atlikėjas tą jaučiate?
- Aišku jaučiasi. Žmonės klauso radijo, žiūri televiziją, tad ir eina gyvai paklausyti tik tų garsiųjų atlikėjų. Nėra ko pykti, aš ir pats einu tik į sau patinkančių muzikantų koncertus.
Žinote, viename labdaringame renginyje man teko koncertuoti su būriu televizinių žvaigždučių. Nesumeluosiu sakydamas, kad ten buvau vienintelis gyvai grojantis ir dainuojantis atlikėjas. Žmonės tai jautė – po mano pasirodymo ilgai plojo atsistoję.
Tad, nepaisant to, ar surinksi minią žiūrovų, ar ne – koncertus verta rengti net ten, kur esi visiškai nežinomas. Pirmiausia reikia parodyti žmonėms, kad yra ir kitokios muzikos. Tuomet gal kažkas ir pasikeis.
- Ar televizija ir radijas yra jūsų siekiamybė?
- Jeigu turėčiau laisvę groti tai, ką noriu – tikrai nemanau, kad televizija kažkuo pakenktų. Be to, manau, kad atlieku kūrinius, kuriuos pamilti galėtų daug žmonių, visgi jie visai panašūs į tą populiariąją muziką.
Kad ir kaip ten būtų, aš patenkintas dabartine savo padėtimi muzikoje. Mano gyvenimas puikus ir be televizijos. Man nebūtina filmuotis populiariausiose laidose ar surinkti didžiausių arenų. Man užtenka malonių vakarų jaukiose miestų terasose su puikiai nusiteikusia publika. Tuomet atrodo, kad darau kažką reikšmingo.
- Tačiau aš net neabejoju, kad į ateitį irgi žiūrite. Kokią ją matote?
- Norėčiau būti laukiamas čia, Lietuvoje. Norėčiau, kad pamiltų mano muziką. Aišku, dar smagu būtų, kad iš to pavyktų pragyventi. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad šiuo metu vien iš muzikos gyventi būtų per sunku.
Žinomiausi atlikėjai, tokie kaip Mamontovas, Mikutavičius, Sel‘as, tikiu, kad gali sau leisti tokią prabangą. Jie jau pasiekė tokį lygį. Į juos lygiuotis bandau ir aš. Jau tiek metų dirbu ir man vis neatsibosta.
- Ar pinigai yra didžiausia paspirtis plėstis muzikoje?
- Tikrai ne. Turiu tokį vidinį užtaisą. Aišku, smagu, kai žmonės griausmingai pasitinka užlipant ant scenos, klausosi mano kūrinių, atpažįsta gatvėje. Tačiau didžiausias paskatinimas yra galimybė būti tuo, kas esi ir sau nemeluoti. Aš demonstruoju tai, kas sklinda iš vidaus.
