Šiemet Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyskupu įšventintas Lionginas Virbalas SJ prisipažino dar tik besimokantis būti ganytoju, nors jau prisiėmė didžiulę šios tarnystės atsakomybės naštą. O sąmoningo tarnavimo pavyzdžiu laiko Šventąjį Tėvą Pranciškų, kuris Bažnyčios reformą, Benedikto XVI skelbtų tiesų įgyvendinimą pradėjo nuo savęs.
O mums visiems, ne tik tikintiesiems, jo ekscelencija artėjančių švenčių proga palinkėjo gyvenimo alsuojant pilna krūtine – su Dievo duota viltimi, nepaisant visų sunkumų. Ir pasidalino savo mintimis apie praėjusius metus, pakalbintas „Bernardinai TV“ žurnalisto Donato Puslio.
Naujos pradžios nuotaikos
Jūsų ekscelencija, praėję metai buvo svarbūs tikintiesiems, netikėtai gavusiems naują ganytoją...
2013-ieji yra istoriniai metai ir mūsų Bažnyčiai, ir man asmeniškai. Popiežiui Benediktui XVI netikėtai atsistatydinus, visų nuotaika buvo rimtai liūdna, o ypač tai jautėsi Romoje, Vatikane, kai susirinkę aikštėje akimis palydėjome malūnsparnį, išskraidinusį popiežių į Kastengondolfą. Visus užgulė nežinia, nerimastingas laukimas. O naujojo popiežiaus paskelbimo dieną aikštėje buvę žmonės, išgirdę naują pavardę, gūžčiojo pečiais, klausinėjo vieni kitų: kas toks? Bergoglio? Chorchė Marijus? Bet kai prarijo tą pirmąjį žinios kąsnį, suvokė, kad čia kažkas visiškai netikėta, skirtinga, palyginus su buvusiuoju, tačiau artima, miela. Tai tapo aišku nuo pat pirmo popiežiaus Pranciškaus viešo pasirodymo, nuo pirmo sekmadienio su Viešpaties angelo malda, kai po mišių nedidelėje Šv. Onos bažnyčioje tėvas Pranciškus, išėjęs laukan, priėjo prie besibūriuojančių žmonių ir papasakojo jiems apie savo močiutę, kaip jį mažą paveikė paprasti jos pamokymai... Tai tarsi liaudiška teologija, kuri visų buvo išgirsta ir suprasta.
Toks buvo pirmas Bažnyčios pokytis, pirmas postūmis, kuris tęsiamas. Bažnyčia tapo tarsi priimanti motina, kuri moka kalbėti savo vaikų kalba, geba įsijausti ir turi labai daug kantrybės, ką popiežius mums nuolat primena.
Taigi tai – ne pabaigos, o naujos pradžios nuotaika. Vienus tai neramina, kitiems teikia daug entuziazmo, o man pačiam tai davė labai daug, leido kitaip pažvelgti į kai kuriuos dalykus... Kad ir tas popiežiaus paraginimas džiaugtis. Geroji Evangelijos žinia pristatoma ne tik kaip siekinys, kurio galime išsigąsti: „Juk tai labai nelengva, ar aš sugebėsiu?“, ne tik kaip kažkas gero, teisingo, bet ir džiugaus. Tai labai patraukia.
Gaivaus oro gūsis
Ar, jūsų manymu, popiežius Pranciškus tęsia Benedikto XVI darbus?
Šiais metais Bažnyčioje įvykę pokyčiai, man atrodo, yra labai nuoseklūs, nepaisant viso išorinio šių asmenybių skirtumo. Tai, ką Benediktas XVI įvardijo kaip tiesą, popiežius Pranciškus stengiasi pateikti visiems labai suprantama, artima kalba ir įgyvendinti šią tiesą Bažnyčioje. Man įstrigo Pranciškaus frazė, kad ne tik Bažnyčiai reikia reformos – ir popiežiui jos reikia. Toks žvilgsnis savęsp yra labai svarbus: ne užsitikrinti savo poziciją, ne atbūti tarnystę, kadenciją, o kuo geriau tarnauti, suvokti, ką reiškia būti popiežiumi, vyskupu, kunigu, krikštytu tikinčiuoju. To mes turėtume klausti ir savęs. Dėkui Dievui, kad popiežius imasi tokios misijos, kuri tikrai nėra lengva, mat bet kuris pokytis institucijoje, turinčioje senas tradicijas, griežtą struktūrą, gali išgąsdinti. Tačiau tai neabejotinai įneša gaivaus oro.
Galbūt tėvą Pranciškų ir jo atsinaujinančią Bažnyčią mums trukdo pažinti kalbų skirtumas, tačiau tie, kurie gali tiesiogiai sekti popiežiaus pasisakymus, homilijas, pastebi, kad dabar visi žmonės, ne tik tikintys, dabar daug labiau sujudę, gaudo kiekvieną Bažnyčios žinią. Tai pripažino ir netikintys mano tautiečiai, mat tai, ką sako ir daro Šventasis Tėvas, ir jiems labai svarbu, aktualu.
Tą tolygumą, tariamo lūžio nebuvimą rodo ir popiežiaus atsakymas žurnalistams, kai šie jo, grįžtančio iš Brazilijos, paklausė, kodėl jis nekalbėjo aktualiomis moralės temomis. Pranciškus atsakė, kad Bažnyčios mokymas yra labai aiškus, jo nereikia kartoti, o jis pats esąs Bažnyčios sūnus.
Taigi skirtumas, manau, tik tas, kad kiekvienas popiežius Bažnyčiai atneša savo dovaną, savo charizmą.
Vyskupo tarnystė kitokia nei kunigo
Jūsų ekscelencija, šiemet buvote įšventintas vyskupu Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Kas jums yra ši tarnystė?
Dar tik mokausi būti vyskupu. Įšventinimas, kurį gavau, yra viena, bet kaip tai realizuoti bendruomenėje? To tenka mokytis, turi iš naujo atrasti savo vietą ir vaidmenį. Ačiū tiems, kurie suteikė man tokią galimybę, buvo su manimi kantrūs. Nemaniau, kad bus toks didelis skirtumas – būti kunigu ar vyskupu. Kunigo vieta yra jaukesnė, tarp žmonių, o vyskupas yra tarsi kitoje barikadų pusėje. Kunigas dar gali kam nors peradresuoti atsakomybę, o vyskupui nebėra ko kaltinti dėl to ar ano: esi atsakingas tik pats. Benediktas XVI laikotarpį nuo 2012 m. spalio iki 2013 m. lapkričio paskelbė Tikėjimo metais. Kokie tie metai buvo jums? Išgyvenau daug svarbių Tikėjimo metų įvykių, tačiau Lietuvoje ypač svarbiu, tarsi paskutiniuoju akordu man tapo pilnutėlė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra Tikėjimo metų pabaigos šventėje. Buvo smagu matyti, kiek daug žmonių panoro dalyvauti Šventojo Rašto skaitymuose.
Norėtųsi, kad Tikėjimo metai nebūtų užbaigti tik gražia švente, po kurios tarsi nieko nebelieka, norėtųsi ką nors įduoti žmonėms į rankas, kad tai būtų nešama ir toliau. O kas gi geriau ir labiau gali tikėjimą ugdyti, skatinti ir gilinti nei Dievo žodis? Jei žmonės skaitys ir girdės Dievo žodį bendruomenėje, juo dalysis, apie jį klausinės, tai ir bus gražiausias Tikėjimo metų rezultatas.
Kita vertus, bendravimo su Rytų Bažnyčios krikščionimis – Libano, Irako, Sirijos – patirtis nuolat sugrąžina mane mintimis į šias šalis. Iš tikrųjų mes per menkai įsijaučiame į jų bėdas. Kažkada buvome tylos bažnyčioje, ten galvojome: kodėl gi kiti nešaukia? Kodėl negirdime kitų balsų? Dabar ir mes panašiai esame nurimę ir nešaukiame dėl tų savo brolių, kurie dabar verkia, yra žudomi, suimti, ištremti iš savo namų... Laikas mums sunerimti dėl kenčiančių brolių krikščionių, kad labiau pajustume visų mūsų bendrystę.
Šeimos metų iššūkiai
Devynių krikščioniškų Lietuvos bendruomenių vadovai ir įgaliotieji atstovai Vilniuje pasirašė bendrą memorandumą dėl 2014-ųjų paskelbimo Šeimos metais. Kokius juos matote?
Norėtųsi matyti šeimą ne kaip problemų krūvą, ryšulį ar mazgą, o kaip kažką gero ir šviesaus. Norėtųsi, kad patirtume daugiau džiaugsmo dėl šeimos, kurios nariai remia, atjaučia vienas kitą, tiesiog būna kartu. Viliuosi šiais metais būti kartu su žmonėmis ir padėti jiems pašalinti kliūtis, kurios neleidžia džiaugtis šeima, temdo jos šviesą. O šių kliūčių, deja, dar yra daug.
Ar galite palyginti savo tarnystę Romoje ir Lietuvoje?
Tarp Romos tikinčiųjų dažnai būti neteko. Kolegijoje Romoje, kur gyvenau, tik vienas kitas buvo italas. Tačiau Romos ir Lietuvos bažnyčių gyvenimas tikrai skiriasi. Ten parapijose žmonės aktyvesni, judresni, atidesni vieni kitiems, mieliau imasi savitarpio pagalbos, įsijungia į katechezę, būrelius, keliones.
Panevėžyje dauguma tikinčiųjų yra gerokai vyresnio amžiaus: gal tai ir natūralu, juk jaunimas iš Panevėžio vyksta studijuoti kitur. Bet kažkodėl ne tiek daug yra vidutinio amžiaus tikinčiųjų. Galbūt mes per mažai rūpinamės pristatyti jiems kitokią Bažnyčią, kurios veikla nėra vien liturginė. Juk ir artimo meilė pasireiškia ne vien pagalba vargstantiesiems, bet ir buvimu kartu, tikėjimo liudijimu bendruomenėje, supratimu, kad šalia esančiam žmogui reikia dėmesio, išklausymo. Mums tarsi trūksta gilesnio kvėpavimo, tarsi gyventume labai negiliai alsuodami. Stokojame gero oro gurkšnio ir atsikvėpimo. Turėtume įtraukti kuo daugiau žmonių, kurie plačiau, naujau suvoktų Bažnyčią. Kita vertus, integruodamiesi ir supanašėdami su kitomis Vakarų šalimis, patiriame panašių iššūkių, tik ne visuomet mokame į juos atsiliepti.
Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms artėjančių didžiųjų švenčių proga?
Linkėčiau giedro žvilgsnio, neabejingumo, nepasyvumo. Tarsi daug neiginių, kaip 10 Dievo įsakymų: „Nevok, nemeluok, nežudyk“. Tačiau tai reiškia išeiti į tą šviesią erdvę – bendrystės, savitarpio įsiklausymo, buvimo bažnyčioje, ne vien sekmadieninio. Linkėčiau bažnyčią priimti kaip bendruomenę, o šeimą – kaip mažiausią bendruomenę, kurioje žmogus užauga ir be kurios niekur nieko geresnio negaus.
Svarbiausia, kad nebūtų nusiminimo. Kaip yra sakęs Šventasis Tėvas Pranciškus: „Tai ne mūsų, ką mes skelbiame, kuo gyvename ir dalijamės: tai yra Dievo.“ Negalime eiti į mūšį iš anksto susitaikę su pralaimėjimu. Linkiu drąsaus ėjimo pirmyn, nepaisant visų patiriamų sunkumų, kartais net apokaliptinių nuotaikų, kurios lydi mus gąsdinančias blogybes, prastas tendencijas. Linkiu ėjimo pirmyn su ta viltimi, kurią gauname iš Dievo.
Spaudai interviu parengė Rūta Klišytė
