Kartu su 11-os ir 15-os metų dukterimis filmą žiūrėjusi A. Jasaitytė–Čeburiak sako, kad „Akiplėša“ yra edukuojantis filmas, rašoma pranešime spaudai.
„Po seanso su mergaitėmis pasikalbėjome, kokią didelę kainą žmonės moka mėgindami pritapti prie kitų ir svajodami pamatyti pasaulį – regis, ko tik dėl to nepadarytum. Tai galėjo labai liūdnai pasibaigti, net mirtimi. Pasikalbėjome, kad svarbiausia yra draugystė ir visgi geriau rinktis su draugais žaisti krepšinį. Mergaitės net susigraudino.“
Žiūrovai kalba, kad „Akiplėša“ rezonuoja ir šiuolaikiniams, ir 1990-ųjų ar 2000-ųjų paaugliams, o paklausta, apie ką jai pačiai yra šis filmas, Aistė šypsosi: „Na, aš ir esu tas buvęs 90-ųjų modelis, tad mane liečia ir asmeniškai, sukelia prisiminimus. Tik aš nepasirinkau tokio desperatiško būdo, to nepatyriau. Ir kirminų nerijau, nors apie juos tikrai girdėjau.“
„Žinoma, tai nėra mano istorija, nes nepatekau į tokią abejotiną modelių agentūrą. Mano tėtis anuomet kiekvieną sutarčių sakinį skaitė kartu su advokatais, ginčijosi dėl sąlygų ir įgriso tiems užsieniečiams. Tada aš net verkiau ir galvojau, kad jis nori sužlugdyti mano norus pažinti pasaulį“, – juokiasi Aistė, galiausiai vis dėlto išskridusi į savo pirmąją darbinę kelionę į Japoniją.
Grožio standartai ir centimetrai
Aistė šypsosi prisiminusi, kaip grožio standartai gali priklausyti ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo aplinkos, kurioje esi.
„Šešiolikos aš buvau vaikas kaip pagaliukas – labai liesa, net per liesa. Valgiau batoną su uogiene, kad tik priaugčiau svorio. Iš manęs mokykloje šaipėsi, kad esu anoreksikė, distrofikė ir nors dar pati nežinojau, ką reiškia šie žodžiai, juos puikiai įsiminiau. O paskui, patekus į modelių pasaulį, visgi pasirodė, kad tai yra mano privalumas – pasirodo, atitinku kažkokius grožio standartus, tad savęs suvokimas labai pasikeitė.“
„Bet laikui bėgant tas centimetrų matavimas įgrįso – matydavau, kaip mano draugėms vis sakydavo, kiek jos turi numesti. O vėliau ir man pačiai atėjo tokia diena, kai kūnas ėmė keistis, pradėjau bręsti ir moteriškėti. Tai būdavo didžiulis stresas – galiu labai gerai tapatintis su tuo, ką patyrė filmo herojės.
Mane labai erzino, kad turėjau apie tai galvoti. Buvau socialus ir ekstravertiškas vaikas, tad kasdienybėje užsimiršdavau, bet artėjant darbui, kildavo stresas: ar tilpsiu į tą rūbą? Ar užsisegs nugaroje, ar neužsisegs? Tai pradėjo kankinti“, – prisimena Aistė.
„Nebuvau iš tų modelių, kurie nieko nevalgė. Būdavo, pusę dienos stengiesi nevalgyti, o tada užsimanai ir sau valgai. Mano vidus ir intuicija mane vedė taip, kad nepasinerdavau į kraštutinumus. Taip, eidavau į sporto klubą, tačiau nealindavau savęs nei sportu, nei badu. Bijojau, kad jei nevalgysiu, mano dantys pradės gesti, slinks plaukai ir sukris oda. Buvau sąmoningas vaikas“, – sako Aistė.
Nuo išorės link vidaus
10 metų itin sėkmingą tarptautinę modelio karjerą dariusi Aistė Jasaitytė–Čeburiak atskleidžia, kad šis darbas ją paskatino pasirinkti psichologijos studijas.
„Man buvo skaudu, kad nuolat vertina ir mano, ir kitų merginų išorę bei žiūri į žmogų kaip į objektą. Žmogus vertinamas vien pagal išvaizdą – panašiai, kaip arklį vertina pagal dantų būklę. Tai buvo labai paviršutiniška ir skaudėjo, kad esu niekam neįdomi kaip žmogus, o aš norėjau bendrauti, draugauti, dalintis.
Greičiausiai todėl ir pasirinkau psichologiją – mane užjautrino tai, kad viskas sukosi tik apie išorę. O kur tada laimė, kur žmogaus pasaulis, kur ta pilnatvė, kas mus užpildo? Aukštosios mados industrijoje mačiau, kaip tie sėkmingi žmonės vartoja narkotikus, be paliovos geria, nejaučia pasitenkinimo, yra pavargę, nusidirbę.“
Gyvendama ir dirbdama Paryžiuje, Aistė pradėjo neakivaizdines psichologijos studijas Lietuvoje. „Ilgėjausi namų ir labai norėjau grįžti į Lietuvą, todėl būtent čia pasirinkau studijuoti – kad būtų galimybė grįžti namo. Bebaigiant magistro studijas, svarsčiau, ką gi man toliau dirbti, nuo ko pradėti naują karjerą, tad pamaniau, imsiuosi to, ką geriausiai esu patyrusi savo kailiu – spaudimą dėl maisto, išorės, lieknėjimo. Tad pasiprašiau savanoriauti į Valgymo sutrikimų centrą, kur pradėjau kaupti naują profesinę patirtį.“
Vėliau Aistės Jasaitytės–Čeburiak profesinė veikla valgymo sutrikimais neapsiribojo – šiuo metu ji yra Jungistinės krypties psichologė-psichoterapeutė, psichoanalitikė. „Stojau į kitą pusę – pagalbos, o ne grožio kulto, jaunystės, nevalgymo palaikymo ir eskalavimo. Nes grožio kulte niekas tos laimės neranda – na ir kas, kad sulieknėsi, bet būsi vienas, depresyvus, be socialinių įgūdžių, sustos ir psichologinis, ir fiziologinis tavo augimas. Jokios svajonės šitaip neišsipildys – tai yra labai didelė apgaulė, iliuzija.“
Šiuo metu per paauglystę brendantiems jaunuoliams Aistė linki pirmiausiai susidraugauti su savimi. „Už to didelio noro kurti išorę slypi giluminis poreikis būti mylimiems ir pamatytiems, bet nereikia apsigauti – jūsų atvaizdas nekuria ryšio. Jis kuriamas santykiu, elgesiu, rūpesčiu, girdėjimu, o tam, kad kurtum ryšį su kitu, svarbu mokėti priimti save.
Tad linkiu savimi rūpintis, save globoti ir nenuvertinti. Puikiai matome, kaip dabar pasaulyje visi tampa labai panašūs siekdami kažkokio paveikslėlio. Ir tai yra visiškai neįdomu, nes išskirtinumas yra savitumas. Patikėkite, net jei pakeisite nosį ar kitą kūno dalį, toks pokytis tikrai neatneš pripažinimo jausmo. Kuriantis, o ne griaunantis žmogus yra labiau matomas ir pripažįstamas.“
Apie „Akiplėšą“
„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus.
Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.
Filmo anonsas:
Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
