Jau penkeri metai, kai 36–erių vilnietė Lina Pavliukianec gyvena viltimi, kad įvyks stebuklas ir jos po truputį iš komos bundanti dukra pradės aktyviau reaguoti į aplinką, džiaugtis skraidančiais drugeliais, kuriuos taip mėgo būdama sveika. Svajonės, jeigu labai labai nori, kartais išsipildo, bet negandų užgrūdinta moteris žino – jeigu nuleisi rankas, prarasi savitvardą ir atkaklumą, nieko nebus.
Pasaulyje yra gerų žmonių
Tragišką likimo smūgį patyrusi moteris stebino optimizmu – jos veidą nušviesdavo šypsena, kai ji kalbėjo apie mažas dukters pergales kovojant su visiška negalia. Elvyra po sudėtingos operacijos, kurią prieš pustrečių metų atliko užsienio chirurgai, po truputį pradėjo reaguoti į aplinką.
Kai atsitiko nelaimė ir namai tapo tarsi ligoninės palata, kai tekdavo nemiegoti naktimis, vyras neištvėrė ir ėmė savo skausmą slopinti alkoholiu. Tuomet Lina ir nusprendė skirtis, o buvęs sutuoktinis nepasidrovėjo paprašyti keliolikos tūkstančių litų kompensacijos už pusę vieno kambario buto.
„Jo nesmerkiu, kaip ir kai kurių kitų žmonių, kurie atsitikus nelaimei palūžta, neištiesia pagalbos rankos tam, kuriam jos labiausiai reikia. Kiekvienas dažniausiai žiūri savęs. Bet įsitikinau, kad pasaulyje gerų žmonių yra daugiau. Tikri draugai ir net nepažįstami žmonės nepaliko, ištikus bėdai. Operacija kainavo 42 tūkst. litų. Be žmonių pagalbos niekaip nebūtume įstengę jos atlikti", – jaudindamasi pasakojo pašnekovė.
Nepraranda vilties
Sausio 5 dieną iš lovos nesikelianti mergaitė šventė savo 16–ąjį gimtadienį. To ji tikriausiai nesuvokė, bet svečiai – artimiausi giminės – buvo ir visi linkėjo ligoniukei sveikti, kiek sutvirtėti. Spalvingu megztuku aprengta Elvyra atrodė kaip vienuolikmetė, gal dar mažesnė. Mat po avarijos laikas ir organizmo vystymasis tarsi sustojo, o kūnelis – paralyžiuotas. „Būtų panelė, o dabar – kūdikis", – apgailestaudama kalba mergaitės močiutė Irena Grigorjeva, kuri padeda prižiūrėti ligonę, kai mama dirba. 55 metų močiutė taip pat nukentėjo per tą pačią avariją. Moteris gauna neįgalumo pensiją. Tad Lina ramiai palieka dukrą jos globai. Pati dirba. Jeigu Lina nedirbtų, šeima neturėtų iš ko gyventi. Moterys suskaičiavo, kad vien tik įvairiems vaistams, kurių didžioji dauguma nėra kompensuojami, tvarsliavai, tepalams išleidžia per 400 litų, o kartais ir daugiau. O kur dar mokesčiai už butą, komunalines paslaugas... Tokia realybė.
Kryželis tam, kuris jį paneša
„Kodėl būtent mano vaikui tai atsitiko? Aš manau, kad Dievas žmogui neduoda daugiau, negu jis gali panešti. Jeigu man Viešpats užkrovė tokį kryželį, vadinasi, taip reikėjo. Būna, kad vakare sėdžiu, televizorius išjungtas, nes Elvyra miega, tamsu, ir byra ašaros. Paverkiam abi su mama. Bet ašaras nubraukiam, įkvepiam oro ir gyvenam toliau", – prisipažįsta pašnekovė. Savo kančios ir blogos nuotaikos moterys stengiasi ligonei neparodyti, o ir pačios nemėgsta, kai kas nors iš giminaičių ateina aplankyti, atsistoja Elvyros lovos gale ir verkia.
Mama stengiasi, kad dukra vasarą pajustų pievos kvapą, jūros ošimą. Užpernai vasarą buvo nusivežusios mergaitę į Palangą, o kai atšyla oras, gamta atgyja ir pasipuošia žaluma, neištveria namie ir, padedant šeimos draugui Valdemarui, važiuoja prie ežero. „Mes ją paguldome ant pripučiamo čiužinio ir nunešame į vandenį. Žmonės žiūri ir dažnai nesupranta, kam tai darome. Kitiems atrodo, jeigu jau neįgalus ar paralyžiuotas žmogus, tai jam nieko nebereikia", – stebisi moteris.
Vartydama šeimos albumą, Lina rodė Elvyros vaikystės nuotraukas. „Kai ją pamačiau tik gimusią, tokią gražutę, oranžiniais plaukučiais, man atrodė ji panaši į elfą, todėl ir pavadinome ją Elvyra, – leidžiasi į prisiminimus moteris. Ji skyrė dukrai labai daug dėmesio, nes mažoji sirgo inkstų nepakankamumu ir ją reikėdavo vis vežti į ligoninę. Mokykloje mergaitei taip pat buvo nelengva, nes ji negalėjo su bendraamžiais per daug lakstyti, dūkti.
Lina nesiskundžia savo likimu. „Man kol kas viskas gerai. Tikiu, kad dukra atsigaus. Turiu mamą, ji man padeda. Turiu gerų draugų. Nė vienas darbdavys nė karto nenuskriaudė mokėdamas atlyginimą. Gyvename vieno kambario butuke, baldai seni, rūbus perku pigesnius. Ne taip seniai įsigijau kompiuterį, nes ten ieškau informacijos apie komą ir pabudimą iš jos. Skaičiau, kad neseniai vienas lenkas po 19 metų komos atsibudo ir net pradėjo vaikščioti".
Moteris pasigedo informacijos iš gydytojų, kaip slaugyti tokius ligonius, kaip įsigyti reikalingą įrangą, apgailestavo, kad tokiems sunkiems ligoniams nėra jokio išskirtinio dėmesio, jokių išimčių. „Jie tarsi nurašyti, bet juk jie gyvi. Ir ne vien tik mano dukra tokioje būklėje", – kalbėjo pašnekovė. Norėdama gauti dukrai reabilitacinį gydymą sanatorijoje, turėjo minti ne tik poliklinikos, bet ir Sveikatos ministerijos slenksčius. Jai sakė: „Jūsų dukrai reabilitacija nepriklauso“. Tik pagrasinusi kreiptis į spaudą, gavo reabilitaciją.
Stebuklo meldė ir Aušros vartuose
Bene sunkiausia buvo tada, kai moteris ilgai svarsčiusi, kaip padėti vieninteliam vaikui, ryžosi atlikti dukrai operaciją. Tai padaryti ji patikėjo užsienio specialistams. Reikėjo nemažai pinigų. „Išsiuntinėjau laiškus internetu, o ir spauda jį išspausdino. Neįtikėtinas žmonių gerumas – per 24 dienas surinkome 38 tūkstančius litų, – prisiminė L.Pavliukianec. – Daugiausia paaukojo „Snaigė", kai kurios bažnyčios, atskiri žmonės. Mane labai sujaudino, kai Elvyros klasės draugai labai jautriai reagavo į pagalbos šauksmą. Mokytojai ir vaikai bei jų tėvai aukojo kas kiek galėjo: po 5 ar 10, ar daugiau litų. Kai kurie klasės draugai siūlėsi parduoti kompiuterį, kad tik užtektų pinigėlių Elvyros operacijai“.
Moteris mano, kad mergaitės padėtis pagerėjo ir ji pradėjo kiek reaguoti į aplinką gal ir todėl, kad žmonių mintys ir linkėjimai sveikti pasiekė Aukščiausiąjį. Beje, stebuklo dukrai mama vėliau meldė ir Aušros vartų Madonos – buvo mergaitę vežimėliu nuvežusi prie švento paveikslo. „Ten besimeldžiantys žmonės norėjo aukoti mums pinigų ir labai nustebo, kai pasakėme, kad mes čia ne dėl jų", – pasakojo ligonės mama.
Laiko nepasuksi atgal
Tą 2006–ųjų birželio rytą nelaimės niekas nenujautė. Tik Lina iki šiol apgailestauja, kad mergaitę išleido važiuoti pas gimines. Automobilį vairavo jos sesuo, kartu važiavo mama ir sesers sūnus. Sprogus padangai, mašina trenkėsi į storą pakelės medį. Vaikai nuo smūgio išlėkė pro priekinį stiklą. Smarkiausiai nukentėjo Elvyra.
Lina ligoninėje išgirdo šiurpius vienos traumatologijos skyriaus medikės žodžius, kad taip smarkiai sužaloti vaikai neišgyvena. Tad buvo pasirengusi viskam. Bet kitą dieną jai vilties suteikė kita gydytoja: „Mamyte, nenusiminkite, tikėkite stebuklais. Jų tikrai būna".
Moteris prašė padėkoti Santariškių vaikų ligoninės gydytojai nefrologei Rimantei Čerkauskienei, kuri, sužinojusi apie nelaimę, aplankė mergaitę reanimacijoje. Kai motinai būdavo labai sunku ir ji nežinodavo, kaip elgtis ir ką daryti, kai ligoniukei pakildavo temperatūra ar ištikdavo kokios kitos bėdos, gydytoja pasiūlydavo mergaitę paguldyti į savo skyrių. Dėkinga ji už jautrumą ir Naujosios Vilnios poliklinikos šeimos gydytojai Tatjanai Čumakovai.
Liną apstulbino valdžios žmonių abejingumas tiems, kam labiausiai reikia dėmesio: sunkiems ligoniams, senukams, juos prižiūrintiems žmonėms. Pavyzdžiui, lengva ranka pasirašyti potvarkį, kad poliklinikos gydytojai negali važiuoti pas sergančius ir iš lovos nesikeliančius vaikus į namus. „Neįsivaizduoju, kaip reikės Elvyrą tampyti per sniegą ir šaltį, brautis pro siauras poliklinikos pastato ar lifto duris. O gydytojų pagalbos juk reikės nuolat", – liūdnai kalbėjo L.Pavliukianec.
Kodėl Lina sutiko papasakoti šią skaudžią, bet tikėjimu ir viltimi paženklintą istoriją? „Man kiek lengviau, kai kam nors paklausus, kaip jaučiasi Elvyra, aš galiu atsakyti, kad dukros nelaimė man suteikė stiprybės. Todėl nelabai suprantu žmonių, verkšlenančių, kad jiems ir tas, ir anas negerai. Svarbiausia, kad aš tikiu, jog Elvyra kada nors atsisės ir pati vėl pamatys, koks pasaulis gražus".
