Kadangi Justė Arlauskaitė į Lietuvą grįžo tik savaitei, širdies draugas liko Filipinuose, kur lankosi ne pirmą kartą.
„O ko jam čia grįžti? Gi jis klausosi mano koncertų kiekvieną dieną, - juokiasi atlikėja. – Tikrai nebuvo taip, kad jaučiuosi išmesta iš atostogų ir dabar turiu koncertuoti, tikrai ne. Žinoma, laukiu grįžimo atgal, bet taip pat laukiau ir šio vakaro. Man kiekvienas koncertas yra dovana, ypač, kai dabar koncertuojame taip retai“.
Justė pripažįsta, kad mėnesis egzotiškame krašte praskriejo labai greitai, todėl nuovargis dar nedingo. Tad pora nusprendė dar mažiausiai mėnesiui pasidžiaugti galimybe pabūti svetur.
Ar nėra liūdna Valentino dieną būti be mylimojo?
Tikrai ne. Atvirkščiai. Man būtų liūdniau, jei negalėčiau dalytis savo muzika. Taip pat manau, kad žmogaus savinimasis, norėjimas kiekvieną sekundę būti kartu yra nesąmonė. Aš mylimus žmones nešiojuosi širdyje, o taip pat šį vakarą bus man daug brangių žmonių – mano klausytojai.
O ar pati šventei teikiate prasmės?
Anksčiau Valentino dienoje nesugebėjau matyti grožio, bet su laiku šventes, nuo gimtadienio iki Valentino, pradėjau vertinti kitaip. Dabar ši diena man atrodo labai graži.
Gi svarbiausias dienos akcentas pačia abstrakčiausia prasme yra meilė, tad būtų kvaila nešvęsti. Taip pat pastebėjau, kad pastaruosius dvejus metus laikas pradėjo bėgti žymiai greičiau, tad norisi išsaugoti kiekvieną akimirką.
Ar būtent todėl paskutinis albumas ir šiandienos koncertas vadinasi „Moments“?
Kiekviena daina yra istorija, o kiekvieną išgyventą momentą galima sudėti į muzikinį kūrinį. Aš pagaunu save nebesugebančią įsijausti į tam tikras akimirkas, o praėjus kažkiek laiko atrodo, kad viskas tebuvo sapnas. Taip nepavyksta išsaugoti svarbių momentų, o jų nesinori praleisti.
Ar atostogų metu pavyko pabėgti nuo darbo ir džiaugtis akimirkomis?
Mano darbas manęs nevargina, aš jį labai myliu. Galėčiau koncertuoti kad ir kiekvieną dieną, tačiau aš pavargstu nuo kitų dalykų. Mano darbas tiesiogiai susietas su žmonėmis, jų emocijomis ir viešąją erdve, todėl man tenka daug atremti, o tai padaryti, žinant mano jautrumą, sunku. Todėl aš bėgau pabūti viena.
Kūrybiniame momente irgi būtina pabūti atskirai. Tu daug atiduodi, išsunki save, todėl labai svarbu sugrįžti į save. O tam reikia pakeisti aplinką, įspūdžių. Atvažiavus į Filipinus kokias dvi savaites miegojau, o tada supratau, kad jau noriu prisėsti prie pianino. Kelionės man yra būtinas faktorius, nes kitaip sėdėtum vienoje vietoje ir ilgainiui pradėtum savęs gailėtis, nebeatrastum naujų dalykų.
Taip pat Filipinuose daug plaukioju, todėl puikiai prasipučia galva. Vėl pradėjau kurti, tačiau tai darau be fanatizmo – kaip man gaunasi, taip ir darau, nes nuoširdžiai manau, kad aš tikrai nusipelniau pasiilsėti.
Širdies draugas įkvėpė meilę vandens sportui?
Jis ten važiuoja plaukioti ne pirmus metus, o kadangi pati „užsikabinau“, važiavome dėl būtent ten esančio vandens parko. Tik po taifūno ten buvo prasta situacija, kurią dabar taiso.
Bet planas buvo nesėdėti vietoje. Keliaujame po džiungles, prie krioklių, ugnikalnių, galvojame aplankyti ir Tailandą. Labai gera rasti žmogų, su kuriuo jautiesi geriau nei būdamas vienas, todėl keliauti kartu yra labai gera. O ko daugiau norėti?
