Mažai kam žinoma, kad aktorė Inga Norkutė turi ukrainietiško kraujo. Prasidėjus karui Ukrainoje, su žeme lyginamoje teritorijoje liko ir jos giminačiai – dėdės, tetos, pusbroliai ir dukterėčios.
„Kai pirmą dieną pamačiau, jog prasidėjo karas, negalėjau patikėti. Buvo labai sunku – negalėjau nustoti verkti. Kodėl tokie dalykai vyksta 21 amžiuje? Nenorėjau tikėti. Bet galiausiai patiki. Ie lieka ne baimė, o nežinia. Ji ne kiek baugina, bet verčia tave apsisaugoti bet kokia kaina ir bet kokiu būdu.“, – apie rusų invaziją į Ukrainą pasakoja Inga Norkutė.
Inga Norkutė – pusiau ukrainietė. Vaikystėje dažnai laiką leisdavusi nedideliame miestelyje, nuo Kijevo nutolusiame į vakarus. Ukrainą ji prisimena itin šiltai ir sako, kad iš ten – tik puikūs prisiminimai. „Mano visa vaikystė buvo praleista vakarinėje Ukrainos pusėje, Šepetivkos miestelyje. Galiu pasakyti, kad tai be galo gera šalis, pilna dosnių žmonių. Pamenu, kai važiuodavau ten pailsėti ir grįždavau namo visada papilnėjusi, nes visada būdavo visa dėžė sausainių. Aš tikrai didžiuojuosi, kad esu pusiau ukrainietė. O ir mano senelio pavardė buvo tokia graži – Kučmenko, ir taip jo pasiilgstu. Tačiau šiuo metu mano giminaičiai yra vakarinėje Ukrainos pusėje, ir su jais nuo karo pradžios nesu kalbėjusi“, - sunkiai žodžius renka moteris.
Išlaiko ir humoro jausmą
Moteris sako, kad tiek laiko praleidusi Ukrainoje ji ukrainiečius pažįsta puikiai. Todėl žino, kad jie yra itin vieningi ir patriotiški – už savo šalį kovos ir kruvinomis rankomis.
„Mano giminaičiai labai atkakliai laikosi savo, kad kaip bus, taip bus. Jie nebėga kaip tarakonai. Jie nenori bėgti iš savo namų, jų palikti. Manau, kad dabar reikia galvoti ne tik apie pačią Ukrainą, bet ir apie Lietuvą. Labai džiaugiuosi, kad yra daug lietuvių, net žinau ir aktorių, kurie rašosi į savanorius, kad galėtų ginti Lietuvą“, - džiaugsmu dalijasi ji.
Vis dėlto nerimą ji pripažįsta jaučianti. Tačiau net ir tokiu metu I. Norkutė sugeba pajuokauti: „Dabar baimės nėra. Yra nežinia. Ji ne kiek baugina, bet verčia tave apsisaugoti bet kokia kaina ir bet kokiu būdu. Bet žiūrint iš kitos pusės, pas mus parduotuvėse druskos nebėra! Matyt, reikės ir duonos kepti pačiai, nes ir jos gali greitai nelikti.“
Anot pašnekovės, su ukrainiečiais mes turime daug ko bendro – esame pozityvūs ir vieningi. Duonos kąsniu su jais pasidalinsime net ir tada, kai patiems jos trūks.
„Ukraina – pozityvi, dosni, vieninga tauta. Lietuva irgi tą turi. Ir labai džiaugiuosi, kad ir mūsiškiai eina kovoti dėl ukrainiečių ir bet kokios profesijos žmonės pasirašo į savanorius, jei tik būtų karas. Mes viskuo pasidalinsime – esame vieningi“, - tikina moteris.
Nori pažvelgti Putinui į akis
Inga Norkutė neslepia, kad šių dienų naujienos ją itin sukrečia. Tačiau net ir su artimais kolegomis rusais jai teko nutraukti ryšius – karas išskyrė visus.
„Nors ir dižiuojuosi, kad moku rusų kalbą, bet man baisu, kai negali net su rusais kultūros žmonėmis susikalbėti, komunikuoti, nes karas mus išskyrė. Tolerancija turi būti ir manau, kad taip negalima daryti. Tie patys kareiviai, atrodo, lyg už savo tėvynę, bet žmonių kaina užimti žemes? Tankai važiuoja per mašinas, žmones. Dar kuo sunku patikėti, kad pusė rusų kaip užhipnotizuoti net nesupranta, kad Ukrainoj vyksta karas. Aš nesuprantu, kaip galima taip išplauti smegenis? Man tai atrodo nesuvokiama protu“, – apgailestauja ji.
„Baisu, kad tai liečia ir kultūrą. Baisu, kad Rusijoje daugybė žmonių net nežino, kad vyksta karas, kad kai kurie kultūros atstovai palaiko agresiją. Vis paskaitau apie sprogdinimus, kai žūsta maži vaikai ir prievartaujamos moterys. Jei galėčiau, pati eičiau ir kariaučiau. O mūsų Lietuvėlė mažytė, todėl nuoširdžiai meldžiuosi kiekvieną vakarą už kiekvieną moterį, vaiką ir vyrą“, – sako ji.
Vis dėlto net ir sunkiu metu žmonės turi palaikyti vienas kitą – žodžiais, apkabinimais ar linksmu žodžiu. Taip galima kovoti su žiaurumu šiame pasaulyje.
„Aš tikiuosi, kad mes visi ir toliau būsime vieningi, kad nepasiduosime tai nežinomybei. Kelias savaites negalėjau net patikėti, kad čia vyksta karas, kad gali išvis kažkas nutikti. O dabar toks jausmas, kad norisi eiti kovoti. Tačiau reikia vienas kitą palaikyti ir humoru. Jeigu reiktų eiti kovoti, aš tikrai eičiau. Jau praverkiau užtektinai. Galvojau, kaip gerai, kad nėra filmavimų, nes akys jau visos užtinusios“, – kalba moteris.
Ji negailėjo kritikos ir agresoriui – žmogui, kuris stovi už visų nekaltų žmonių pralieto kraujo.
„Kartais net atrodo, kad patį Putiną kas nors valdo. Toks jausmas, kad jis tarsi marionetė. Man jis kaip mažas vaikas, pilnas kompleksų, kurį kažkas valdo. Jis visiškas besmegenis, nes šitaip daryti negalima. Manau, kad už jo nugaros yra dar didesnė jėga. Man taip norisi pažvelgti jam į akis ir paklausti: kam tau reikia to karo, kas tau yra negerai? Gal ir naiviai tai skamba, bet tikrai norėčiau su juo pasišnekėti. Tikrai tam rasčiau stiprybės“, – įsitikinusi I. Norkutė.
