„Ar motinystė bus sunki, ar lengva visiškai priklauso nuo mūsų pačių. Būna, kad vaikas rėkia naktimis ir niekad neduoda mamai atsipalaiduoti – atrodo, kad motinystė tada turėtų būti tragedija. Bet tikrai esu įsitikinusi, kad kaip susigalvosi, mintimis kokį susikursi, tokį vaiką ir turėsi. Žinau, kad jei patiri stresą ar įtampą, vaikas iškart į tai reaguoja. Tie dalykai realūs. Mes jam suteikiame ne tik maistą ar gyvybę – per save perduodame savo savijautą, mintis ir emocijas“, – apie tai, kokia yra motinystė, kalba Ineta.
Dėl to ji sako, kad vaikui mes daug ką galime duoti ne tik tardami žodžius, bet ir kalbėdami jausmais ar veiksmais.
„Mes vaikui duodame daug nematomų dalykų. Mes galime prie jo šypsotis, o nusisukusios verkti vien dėl to, kad užklupo hormonų audra. Dėl to vaikas ir gali klykti. Aš nuo pat to momento, kai vaikas gimė, pradėjau viską atvirai pasakoti – man dabar tokia nuotaika, o štai dabar kitaip. Nors ir liūdna, ar sunku – aš mažiuką nešioju, būname tokioje nuotaikoje kartu. Pagimdžius vaiką hormonai daro savo, tačiau nenoriu apsimetinėti net prieš vaiką. Ta draugystė visada duoda rezultatus – arba vaikas ramus, arba ne“, – užsimena aktorė.
Dažnai iš suaugusių tėvų lūpų skamba žodžiai „mažas, reiškia nieko nesupranta“ ar „ko tu čia bliauni, ko čia nori?“, įvairūs stėbėjimaisi dėl vaikų norų. Kaip sako Ineta, visiems reikia suprasti vieną paprastą dalyką: tas mažas žmogutis taip pat turi savo norus ir teisę į juos.
„Manau, kad reikia suprasti labai svarbų dalyką. Ką tik į pasaulį atėjęs žmogeliukas yra visateisis. Jis turi visas teises į gyvenimą, kažko norėti arba nenorėti. Kitas dalykas – kažką leisti ir duoti. Reikia išklausyti, suprasti ir pasakyti, kad supranti, kaip jis nori to 5 ledo ir dėl ko dabar verkia. Apkabinti, paverkti kartu ir suprasti reikia, bet reikia ir pasakyti, kodėl to ledo neduosi. Tada vaikas tave gali suprasti. Visai kitaip būna kai palieki jį vieną. Sakome „ne“ ir dar stebimės, kad čia kažką paaiškinti reikia ir koks tas mūsų vaikas neramus. Tada bent jau blogu elgesiu vaikas užsikovoja tą dėmesį“, – pastebi ji.
Kartu su mažąja – į darbą
Turbūt dažna jau 30-ies metų sulaukusi moteris, ypač turinti gerą karjerą ir jau ūgtelėjusius vaikus, suabejotų dėl dar vieno vaiko. Tačiau Ineta antrosios dukrelės Frėjos su Deividu Meškausku susilaukė praėjus 14 metų po pirmojo gimdymo (dukra iš pirmosios santuokos). Ji atvira – darbai jai pasirūpinti vaikeliu netrukdė. Juk net su pačiu mažiausiu galima susitarti kaip suplanuoti laiką.
„Pamenu, kai buvo „Lietuvos talentai“, mes kartu važiuodavome filmuotis. Tuo laikotarpiu aš ją maitindavau kas 20 minučių, tačiau mums pasakė, kad filmavimuose kas 3 valandas gali būti pertraukos. Tada teko su ja susitarti – tuo metu, kai ji blaškosi, kojytes varto ir yra pailsėjusi, vis bandydavau pagauti jos žvilgsnį.
Tai padariusi, visada jai kartodavau: „Mažute, važiuosime į filmavimus ir bus taip: aš eisiu filmuotis, o tu tada eisi lauke pasivažinėti su aukle.“ Valandomis susakydavau, kada atsibus, o kada ateisiu pamaitinti. Žinokit – taip ir buvo, – juokiasi Ineta. – Ji pramiegodavo 2 su puse valandos, atvažiuodavo, atsibusdavo ir sulaukdavo manęs. O namie ji valgydavo kas 20-30 minučių. Šneku ne iš pliurpalų serijos, o iš realios patirties, norėdama pasakyti, kad su 2-3 mėnesių kūdikiu galima viską susitarti.“
„Paskui turėjau daugybę kitų renginių – visą laiką pasakodavau, kaip bus. Jei susitardavome, kad tuo ir tuo laiku ji miegos – tada ir miegodavo, o atsibusdavo tada, kai reikėdavo pavalgyti. Tiek daug sutapimų negali būti tik sutapimai“, – žodžius beria moteris.
Tiems, kurie skeptiškai žiūri į „susitarimą su savo vaiku“, moteris turi ką atkirsti: „Kurie sako „nemoku susitarti“ tiesiog nesitaria. Mes esame suaugę žmonės – arba mes tą darome, arba ne. Žodžiai „aš nemoku“ – tai tik išsisukinėjimas. Ką reiškia nemoku? Arba moki, arba nedarai.“
Gal kam tai atrodytų griežtas požiūris, bet Ineta tikina to paties mokanti ir savo vaikus. Anot jos, tai padės per anksti nenuleisti rankų ir siekti savo tikslų.
„Iš vienos pusės tai yra griežtas mokymas. Iš kitos pusės suprantu, kad dabar vaikas nori, kad jo pagailėčiau, jei kažkas neišeina. Bet mano pagailėjimas visuomet tik žodžiai „bandyk – tau pavyks“. Nes juk mamos meilė didesnė. Tas glostymas niekur neveda – reikia ieškoti jėgų, kad galėtum kažką nuveikti, išmokti. Net jei tai toks paprastas veiksmas kaip dėlionę sudėlioti“, – dalijasi pašnekovė.
Atsisakė nenatūralaus gimdymo
Mažoji trejų metukų Inetos dukrelė Frėja į šį pasaulį atkeliavo visai kitaip, nei jau 17-os sulaukusi Upė. Ineta pasakoja, kad vyresnėlę gydytojai išėmė cezario pjūviu, tą patį žadėjo ir antrajam vaikeliui. Tačiau užsispyrusi ji kartojo, kad nori gimdyti natūraliai.
„Antrąją dukrelę pagimdžiau pati, ne cezariu. Žinokite, kad tai yra įmanoma, nors man daktarai sakė, kad nieko nebus. Aš esu įrodymas, kad gydytojai negali nieko įrodyti, – kvatojasi. – Man sakydavo, kad tik pasvajoti apie tai galiu. Man buvo labai svarbu pagimdyti natūraliai, o daugelis sakė, kad man to neleis. Bet galiausiai aš puikiai pagimdžiau pati.“
Kaip tikina aktorė, jos paauglė dukra net nieko neprašoma pasirūpina sese ir yra tikrai puiki mokytoja.
„Su Frėja ji grįžta į 3-ejų metų amžių. Kartais juokinga ir jos klausiu: „čia tau 17 ar tik treji?“ – juokiasi ji. – Kartais nesuprasi, ar jos abi tampa paauglėmis, ar Upė iki trejų metų nusileidžia.“
Tas pats ir su suaugusiais – kalbėdami su vaikais jie suvaikėja. Tačiau mažieji yra tarsi tėvų veidrodis – iš jų galima puikiai pamatyti, ką ir kaip tėvai daro.
„Tie vaikai viską supranta – ko nesupranta, vis vien jaučia. Tie mažiukai „skaneriai“ nuo mūsų viską nusikopijuoja – jei manai, kad kažką darai ne taip, pasižiūrėk, ką vaikas daro ir ką kartoja – iškart save pamatysi“, – apie tėvų klaidas kalba ji.
Stengiasi mėgautis mažais dalykais
Vis dėlto tikrai ne paslaptis, kad motinystė smarkiai atima ir apriboja moters laisvalaikį. Tačiau vėlgi Ineta siūlo nepasimesti toje „nelaisvėje“, o pasistengti mėgautis mažais dalykais.
„Motinystė visiškai atima laisvę, – juokiasi Ineta. – Tu niekada nebebūsi viena – gali sukurti iliuzinę laisvę ir įsivaizduoti, kad „kažkur išskrendi“. Man Upė kažkada yra pasakiusi: „mama, kada tu galėsi taip paimti ir gyventi?“ Kas iš to, jei ir vaikas baigė mokyklą – visada jis bus, visada juo reikės rūpintis ir apie jį galvoti. Bet iš tiesų kas gi ta laisvė?
Aš nueinu į dušą – merginos tuo metu kažkuo užsiima. Duše (variantas A nelaisvos moters) galiu sunkiai kvėpuodama dušo želę į ranką išspausti ir mechaniškai tepti, paskui sukti, čia palikti, čia stipriau trinti. Ir tada, aišku, rankeną jau spaudžia ir pasigirsta šūksnis „Mama!“. Arba kitas variantas – duše ramiai, nekreipdama į nieką dėmesio nusiprausti ir pabūti viena.
Su didžiausiu atsipalaidavimu pasirinkti tą dušo želę kvepiančią, paimti nuostabius aliejus. Susikurti sau ritualų, kurie papildytų energija – taip pasikeli sau nuotaiką ir tuo metu esi visiškai laisva – net pamiršti, kad turi vaikų. Tai tokie iliuziniai laisvės pojūčiai. Taip gali labai pailsėti arba kaip tik nuvargti“, – teigia aktorė.
Pokalbiui besibaigiant Ineta prisiminė prasidėjus karui sugalvotą vaizdo įrašo idėją motinoms, kuri padėtų žmonėms šiek tiek atsiriboti nuo neigiamos informacijos poveikio.
„Įsivaizduokite, kad moteris sėdi ant sofos saugioje šalyje. Nuo vakar niekas nepasikeitė, o šiandien jau tragedija. Ji sėdi ir žiūri žinias, ir staiga vaizdas pasikeičia – ji sėdi su šalmu, užsibarikadavusi, prisikrovusi konservų, su šalmu net nebemirksi. Ir ateina vaikutis ir sako: „mama, aš noriu papiešti“.
Mama atsisuka su tokiu žvėries žvilgsniu, lyg jau kariaudama, jos galvoje tik planai. Paskui viskas staiga dingsta. Niekas nesikeičia – ateis ta situacija ir toje situacijoje viskas taip pat – kol esi sveika, kol viskas tvarkoj, tol rūpiniesi vaikais, kol sąmoninga – tol nepakrikusi.
Po žingsniuką kiekvieną dieną turime išlaikyti tą ramybę. Praktiškai juk galime pažiūrėti, kaip auga medis – nepriklausomai nuo to, ar vyksta karas, ar ne. Aplink gali bet kas vykti, bet jis nenustoja augti. Jis visada mikroskopiškai auga. Iš medžio imu didelį pavyzdį. Suprantu faktus, bet neįkrentu į baimę. Nenoriu maitintis tuo, kas man sukelia stresą. Visiems linkėčiau nusiraminti ir pajausti, kaip yra iš tikrųjų – sėdime ir žiūrime žinias, o vaikutis tiesiog nori piešti. Ir gyvenimas nuostabus“, – žinutę siunčia ji.
