„Man tai labai rezonuoja širdyje, nes esu pasakiusi savo vyrui, kad kas gyvenime benutiktų, aš žinau tą jausmą, žinau, ką reiškia būti mama.
Man keista apie tą temą kalbėti, nes man keista, kad tas etapas mano gyvenime buvo. Tai buvo labai sunkus etapas, tuo pačiu metu buvo ir skyrybos. Taip nutiko, kad į mano gyvenimą pasibeldė mergaitė, kurią man teko globoti dvejus metus.
Visų pirma dėl jos pačios, dėl jos patirčių. Nebuvo viskas gražu ir miela, jos patirtis buvo labai sunki ir skaudi, labai traumuojanti jai.
Antras dalykas, man pradžioje buvo sunku rinkti žodžius apie tai, kaip buvo, dėl ko, ką mums teko kartu išgyventi“, – pokalbį nedrąsiai pradeda I. Zasimauskaitė.
Pasak I. Zasimauskaitės, apsispręsti globoti šešiolikametę Austėją jai padėjo sudėtinga merginos praeitis:
„Daug tėvų sako, kad norėtų gauti jau suaugusį vaiką. Kai Austėja pas mane atėjo, aš pagalvojau – kaip norėčiau ją būti auginus nuo pat mažens. Tu gauni jau susiformavusį žmogų su savo charakteriu, su savo stiprybėmis ir silpnybėmis, su maištu ir su patirtimi.
Aš niekada neplanavau globoti vaiko, niekada negalvojau apie tai. Aš buvau tikra globėja, turėjau praeiti kursus, gauti sertifikatą, nebuvo taip, kad tiesiog ji pas mane pagyveno. Man visada atrodė, kaip gali gyventi kažkoks žmogus tavo namuose ir ką su juo kalbėti.
Išgirdus, ką jai teko patirti, man nebeliko klausimų“.
„Iš pradžių mes neplanavome gyventi kartu namuose. Aš ką tik buvau po skyrybų. Mes gyvenome Kaune, planavome galbūt kraustytis į Vilnių, o Austėja taip pat gyveno Kaune, mokėsi, nors šiaip ji iš Vilniaus. Galvojome, kad ji gyvens bendrabutyje, mes ją savaitgaliais pasiimsime.
Eigoje nusprendėme gyventi Vilniuje ir ėmėme galvoti, ką darom – nes jeigu ji lieka Kaune, mes jai niekaip nepadėsime. Ėmėme kalbėtis apie tai, kad reikia imti ją gyventi kartu. Simas buvo tas žmogus, kuriam net nekilo klausimų, jis pirmas pasakė, kad reikia jai padėti.
Ji nenorėjo niekur kitur gyventi, nei globos namuose, nei pas jokius kitus globėjus. Aš vėliau sužinojau, kad ji jau yra buvusi pas ne vienus globėjus, ji jau yra gyvenusi vaikų namuose ir aš nesu pirmas žmogus, kuris ja rūpinasi. Ta istorija buvo ne mėnesio ir ne savaitės senumo. Viskas prasidėjo, kai jai buvo dvylika“, – pasakoja pašnekovė.
Ieva atvira – atsikrausčiusi pas ją mergina buvo gyvenimo negandų taip sudaužyta, kad nepasitikėjo net jai meilės parodžiusiais globėjais:
„Austėjos gyvenime buvo narkotikai, savižudybės, bėgimas iš globėjų ir vaikų namų. Noras išnykti buvo jos realybė. Sutikau ją sulaužytą, sudaužytą, ji vis dar vartojo svaiginančias priemones. Ji nežinojo, ką daryti su tuo gyvenimu, kaip išgyventi.
Jai neatrodė, kad mes galime būti geri žmonės. Jai visada atrodė, kad mes ją globojame dėl pinigų, ar dėl prestižo, kad globoti vaiką galima tik dėl kažkokių išorinių paskatų. Mes buvome svetimi žmonės, neturintys patirties, neidealūs“.
Atlikėja su likimo nuskriausta paaugle susipažino socialiniuose tinkluose. Ieva įsitikinusi – jų pažintis buvo likimas.
„Dažnai kalbėdavau apie depresiją, panikos priepuolius ir man labai daug paauglių rašydavo per socialinius tinklus. Dažnai su jais pakalbėdavau. Taip nutiko, kad pradėjau su ja susirašinėti, ji man pasakojo apie savo sunkumus.
Visas mūsų pokalbis buvo vasarą, o rugsėjį ji atsikraustė į Kauną. Mes susitikome šventykloje, ėmėm bendrauti gyvai. Man ji pasirodė keista, nes ji buvo labai intravertė, labai mažai bendravo ir buvo labai baikšti“.
Gyvenimas globėjai ir globotinei nebuvo lengvas – I. Zasimauskaitė atvėrė širdį ir apie itin sudėtingą laikotarpį: „Buvo visko, nuo ašarų, iki juoko, nuo meilės, iki neapykantos. Buvo absoliučiai visko. Mes galvojam, kad sunkiausia bus žmogaus gimdymas, bet labai retai pasigiliname į jo auginimą, į asmenybę, ką reiškia tie visi jų pykčiai.
Kai tik ji atėjo, aš galvojau, kad aš nieko nebesuprantu apie gyvenimą, apie santykius, apie žmones. Jaučiausi pasimetusi, lyg nežinočiau kaip su žmonėmis bendrauti. Su tiek žmonių bendravau per savo gyvenimą, ir niekada neturėjau problemų.
Iš pradžių pykau, galvojau, kad aš ją globoju, kodėl ji taip su manimi elgiasi. Tada supratau, kad visa tai yra manyje – mano kantrybės neturėjimas, mano egoizmas, vidinė nebranda. Mes kartu ėmėme vaikščioti pas psichologą. Būtinai reikėjo psichologinės pagalbos, man atrodė, kad aš viską gerai darau – kad esu ir dvasinga ir pasikausčiusi.
Galiausiai supratau, kad neturiu nei tos atjautos, nei tos meilės. Vienu momentu jaučiausi tokia bloga asmenybė, bloga globėja, blogas žmogus. Sakiau, kad niekada neturėsiu vaikų, galvojau, kad nesugebu jai padėti.
Galiausiai supratau, kad ją reikia tiesiog priimti. Bet aš tai suvokiau tik tada, kai ji išėjo, kai ėmė gyventi savo gyvenimą, nebeliko tos buities“, – prisimena moteris.
Mums mokymuose rodė idealių globėjų filmukus. Ir aš galvojau, kad aš tokia būsiu, kai mane siųs po velnių aš sakysiu, kad suprantu ją. O iš tiesų, kai tave siunčia, tu nori siųsti atgal. Tu nesi idealus žmogus iš paveiksliuko, tau neišeina.
O ir merginos išėjimas iš Ievos ir Simo namų neapsiėjo be pykčių: „Tas išėjimas irgi nebuvo idealus, jis buvo su pykčiais. Bet visa tai mums abiems išėjo į naudą. Po kažkiek mėnesių mes sutariame geriau nei bet kada anksčiau. Ji pamatė, koks tas gyvenimas, o aš supratau, kaip man jos trūksta.
Ji yra labai naivi, bet tokia tikra, tyra ir paprasta. Ji yra be galo mylinti. Ir tai nubraukia visą pyktį ir jos blogas savybes. Kai man žmonės sakė, kam tu apsiimi, aš sakydavau, jūs nežinot, kas yra jos širdyje.
Kartočiau šitą patirtį tūkstančius kartų, jei ji būtų su Austėja. Žmonės sako, kad mums atsiranda depresija, nes mes pamirštame, kiek žmonių galime padėti, ir kiek žmonių esame reikalingi. Žodžiai „aš niekam nereikalingas“ yra beprasmiai“, – įsitikinusi Ieva Zasimauskaitė.
