Lietuvoje Martas buvo puikiai atpažįstamas, dažnas VIP publikos renginių svečias, o štai Austalijoje visą gyvenimą jam teko kurti iš naujo. Praėjus kiek daugiau, nei 2 metams, Martas neslepia, jog savimi didžiuojasi, ir už visus pokyčius labiausiai dėkingas yra pats sau. Negana to, ir gyvenimas čia pasisuko išties netikėta linkme...
Naujienų portalui tv3.lt M. Kalendra atvirai papasakojo apie iššūkius, sunkumus, atskleidė, ką reiškia išvykti į užsienį nemokant anglų kalbos, bei kodėl anksčiau taip pamiltą sportą pakeitė visiškai su tuo nesusijusi veikla.
Martai, visai neseniai suėjo 2 metai, kaip nusprendėte persikelti į Australiją. Kaip apibūdintumėte šiuos, praėjusius metus?
Kaip ir galima įsivaizduoti, visas praėjęs laikotarpis nebuvo lengvas. Įsivaizduokite, kad vieną dieną išparduodate visą savo turtą, paliekate savo šeimą ir draugus, ir išsikraustote į vieną atokiausių pasaulio žemynų už 15 tūkstančių kilometrų. Žinodami ir tai, kad anglų kalbos niekada iki tol nesimokėte.
Mano pirmoji užsienio kalba buvo vokiečių, anglų kalbėjau tiek, kiek buvau pramokęs savarankiškai per gyvenimą. Taigi, pradedate viską nuo 0, tarsi naujai gimęs: nauja kultūra, nauja kalba, nauji darbai, nauji pomėgiai, nauji draugai, viskas nauja. Turi susipažinti su viskuo – sveikatos apsaugos, švietimo sistemomis, su darbu susijusiais ir kitais įstatymais, kasdien mokytis kalbos visais įmanomais būdais, tarsi pamiršti gimtąją kalbą, nes kitaip neišmoksi anglų, o tik versi iš gimtosios.
Nėra nė vieno žmogaus, kuris tau galėtų padėti, viską turi padaryti pats. Susirasti darbą, butą, spręsti visas iškylančias problemas, dar kartą priminsiu, viską daryti užsienio kalba.
Kai dabar pažvelgiu atgal, be galo savimi didžiuojuosi. Važiuodamas į Australiją nežinojau, kas manęs laukia. Tai, kad viename brangiausių pasaulio miestų galiu uždirbti, gyventi patogiai pačiame centre vienas, susitaupyti, esu čia vertinamas, turiu savo artimų žmonių ratą, kuriais galiu pasitikėti, kad esu sveikas ir džiaugiuosi kiekviena minute, kiekviena nauja patirtimi, kiekvienu nauju išmoktu žodžiu ir galiu reikšti mintis taip, kaip tai daryčiau gimtąją kalba, yra labai didžiulis pasiekimas. Netgi sunkiausiomis akimirkomis, galėjau atsiremti tik į save, taigi už viską turiu dėkoti pats sau.
Praėjusių metų pabaiga ir šių metų pradžia buvo labai įdomi dėl Australijoje vykusių gaisrų – gyvenime nieko panašaus neteko matyti. Jaučiausi tarsi gyvenčiau Marse. Pavasarį ir pusę vasaros Sidnėjus beveik kasdien skendėjo dūmuose, gyvenome apokaliptinėmis nuotaikomis. Po to sekė liūtys, smarkūs vėjai.
Dabar – koronavirusas. Įdomu stebėti, kaip Australija tvarkosi su šiuo protrūkiu, kaip vos tik paskelbus apie protrūkį Kinijoje, buvo uždrausti skrydžiai iš šios šalies, po to ir iš kitų šalių. Tiesa, nors čia užsikrėtusių labai nedaug, žmonės taip pat panikuoja, šluoja tualetinį popierių, būtiniausius produktus. Jaučiuosi kaip Sovietmečiu, kai nuėjęs į parduotuvę negaliu nusipirkti makaronų, nes jų niekur nebėra.
Pradėkime nuo pradžių – kodėl apskritai pasirinkote būtent šią kryptį?
Australiją rinkausi, pirmiausia, dėl klimato, po to dėl vienos galingiausių ekonomikų. Be to, tai tokia šalis, į kurią bet kada panorėjęs nenukeliausi – reikia ir laiko, ir pinigų. Norėjau pradėti naują gyvenimo etapą viename tolimiausių taškų – tai tarsi kelionė į patį save.
Visą gyvenimą žinojau, kad atsiremti kiekvienas galime tik į save, kad anksčiau ar vėliau, liksime vieni, tad kuo greičiau išmokti gyventi vienovėje su savimi yra be galo svarbu. Artimieji, draugai bet kada gali atsukti nugaras, o kai pats sau esi draugas, tai nebebaisu.
Ar nebaisu buvo viską mesti, ir išvykti gyvenimo kurti į Australiją? Galiausiai, juk keliavote to daryti vienas.
Taip, keliavau vienas. Kaip ir minėjau, nežinojau, kas manęs laukia. Nepavadinčiau to baime – tiesiog avantiūra. Dėl kasdienės meditacijos niekada nebepanikuoju, tiesiog priimu sprendimus ir juos vykdau.
Nebuvo lengva, nes palikau artimuosius ir draugus, atsisveikinimas buvo sudėtingiausias. Turiu pasakyti, kad grįžus į Lietuvą atostogų, vėl išvykti buvo sunkiau, nei pirmą kartą, nes jau žinojau, kad jų nebepamatysiu vėl mažiausiai metus. Suėmiau save į rankas, pasakiau sau, kad nesvarbu, kur būčiau, turiu išgyventi ir susikurti gyvenimą – tai ir padariau. Dabar jau būtų kur kas lengviau, jei kada nuspręsčiau gyventi kur nors kitur.
Kokie buvo pirmieji mėnesiai? Ar neaplankydavo mintys, kad norite grįžti atgal į Lietuvą?
Pirmieji mėnesiai praskriejo kaip diena. Reikėjo susirasti darbą, nuolatinę gyvenimo vietą, prie visko priprasti, mokytis australiškos anglų kalbos, o kas kartą išgirdus telefono skambutį, apimdavo panika, kad galiu nesuprasti, ką man sako. Nebuvo laiko kada gręžiotis atgal – viskas parduota, išleisti didžiuliai pinigai, kad įgyvendinčiau kelionę, nebebuvo kelio atgal.
Ir niekada gyvenime nesigręžioju, nes žinau, kad Dievas visada sudėlioja viską taip, kaip turi būti. Pasikliauju nuojauta. Dariau viską, kaip įmanoma geriausiai, atsidaviau 100 procentų, o tai davė ir rezultatus. Be to, į Lietuvą visada gali grįžti, tai mano gimtinė. O štai pradėjus kažką kurti svetimoje šalyje viską mesti išliejus daugybę prakaito nekyla rankos.
Ar Australijoje jūsų darbai keitėsi? Kuo užsiimate dabar?
Tik atvažiavęs, susiradau darbą, kuriuo užsiimu ir dabar – treniravimu sporto salėje. Tačiau norėjau užsiimti ir nauja veikla. Visada traukdavo restoranai, aptarnavimo verslas. Močiutė visą gyvenimą sukasi šiame versle. Norėjau suprasti viską iš vidaus, tad susiradau darbą viename didžiausių Sidnėjaus restoranų.
Man pasisekė, nes restorano vadovė mano globojo nuo pat pradžių – leido man tobulėti, mokė ir moko mane, galiu sekti jos pavyzdžiu. Dirbti aukšto lygio restorane, aptarnaujančiame tūkstantų klientų per pietus, ir tūkstantį per vakarienę, yra didžiulis privalumas. Kasdienė patirtis – neįkainojama.
Pradėti teko nuo maisto ir gėrimų nešiotojo. Padavėju šiame restorane gali tapti tik po kelių mėnesių, išlaikęs daugybę testų, o kai kuriems tokia galimybė iš viso nesuteikiama. Man dabar reikia sėdėti ofise ir mokytis valdymo pagrindų. Tik išmanydamas visą sistemą nuo mažiausio sraigtelio, gali tikėtis vieną dieną patapti vadybininku. Todėl ir pasirinkau studijuoti aptarnavimo verslo vadybą, kad teoriją sujungčiau su praktika – būčiau diplomuotas vadybininkas. Šiemet gausiu diplomą.
Neatmetu galimybės, kad vieną dieną įsitrauksiu į restoranų verslą ir Lietuvoje. Su įgyta patirtimi, manau, galėčiau paversti bet kurį restoraną sėkmingu.
Lietuvoje paskutinius metus buvote treneris – kokią vietą jūsų gyvenime sportas užimta dabar?
Kaip ir minėjau, vis dar patreniruoju. Tiesa, tai nėra pagrindinė veikla. Pats sportuoju kaip iki šiol, kelis kartus per savaitę. Tai jau mano kraujyje.
Kaip Australijoje atrodo jūsų dienos, laisvalaikis?
Dirbu 5 dienas per savaitę, tomis dienomis laisvo laiko beveik nebūna. Darbus baigiu vėlai, apie vidunaktį. Turiu laisvus pirmadienius ir antradienius. Taip jau viskas susidėliojo. Tuo laiku džiaugiuosi gamta, susitinku su draugais, sportuoju, skaitau knygas, studijuoju. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti tarp žmonių, nes tik taip gali visiškai įsilieti į kultūrą. Be to, laisvu laiku sprendžiu iškylančias problemas, susimoku mokesčius ir panašiai, darau tai. ko dirbdamas nespėju.
Ar greitai susiradote artimų draugų ratą? Kuo australai skiriasi nuo lietuvių?
Čia visada šilta ir gražu, todėl australai į dideles draugystes nelinkę, sunkiai prisileidžia naujus žmones. Viena iš priežasčių yra ir ta, kad daugybei žmonių nepavykus įsitvirtinti, jie išvyksta, tad gyvenant čia jauti nuolatinį atsisveikinimo pojūtį. Vos pradedi artimiau su kuo nors atvykusiu bendrauti, jis išvyksta. Todėl reikia laiko siekiant susikurti draugų ratą.
Aš turiu pažįstamu ratą ir kelis žmones, kuriuos jau galiu pavadinti draugais. Tai labai džiugina. Neįkainojama ir tai, kad mano artimų žmonių ratas čia aprėpia kone visą pasaulį – tai ir japonai, ir italai, prancūzai, kolumbiečiai, australai, serbai, brazilai, vietnamiečiai, afrikiečiai, amerikiečiai…
Australai nuo lietuvių skiriasi charakteriu, yra labiau atsipalaidavę, linksmesni, tačiau neturi „gylio“ savyje, tokios istorijos, kurią turime mes.
Galbūt čia radote ir antrąją pusę?
Taip, radau. Tai – antrasis „aš“ (juokiasi). Nėra laiko pasimatymams, o ir rasti ką nors, kas galėtų išgyventi su manimi, yra misija neįmanoma. Bet tikiu, kad kada nors rasiu žmogų, kuris bus tiek pat „nušokęs nuo proto“, kaip ir aš (juokiasi).
Lietuvoje buvote tiek žinomas žurnalistas, tiek treneris, dažnas svečias VIP publikos renginiuose, jus atpažindavote viešumoje. Ar viso to pasiilgstate?
Dabar, viduryje nakties, sėdžiu ir atsakinėju į jūsų klausimus, grįžęs dalinu interviu. Nėra ko ir pasiilgti – populiarumas niekur nedingsta, jei esi žinomas ne dėl gražių nuotraukų ar reklamų socialiniuose tinkluose, o dėl savo profesinės veiklos, įdirbio.
Atidaviau žurnalisto karjerai beveik 10 metų – pradėjau dirbti „Žiniose“ dar studijuodamas, gaudavau daugybę komplimentų dėl puikių reportažų, išskirtinio balso tembro. Ir dabar žmonės sako, kad be mano balso „Žinios“ jiems nebe „Žinios“.
Netgi grįžus po metų ar dviejų pertraukos, esu atpažįstamas, mane užkalbina, pasako komplimentų. Tai džiugina, todėl stengiuosi atsakyti į žurnalistų klausimus, palaikau ryšį su buvusiais kolegomis – darbas su jais buvo neįkainojama patirtis. Jeigu ateityje sukursiu verslą Lietuvoje, populiarumas pravers.
Kaip dažnai išvis grįžtate į Lietuvą? Ką čia grįžęs stengiatės padaryti pirmiausiai?
Į Lietuvą galiu grįžti kartą per metus. Pirmiausia, žinoma, važiuoju pas artimuosius. Vėliau susitinku su draugais. Turiu ir savo ritualą – visada važiuoju į senelių sodą. Ten būnu su savimi, apmąstau gyvenimą, tarsi grįžtu į save. Tai man – magiška vieta, kurioje visada galiu jaustis savimi.
