Tyla. Mažas, susidėvėjęs guolis, surūdijusios grotos... Kas slepiasi po liūdnu, baukščiu, užguitu beglobio gyvūno žvilgsniu? Tiesą sakant, nė vienas ir nežinome, kiek skaudžių likimo kirčių teko, čia, gyvūnų globos namuose, atsidūrusiam šuneliui arba katytei...
Bet kada gali pasigirsti sunkūs žingsniai, ir globos namų globotiniai eilinį kartą bus išvežti „užmigdyti“ – paprasčiau tariant, juos pribaigs, nugalabys kaip nereikalingus. Šimtai gyvūnų, kurie čia pateko, jau nebeišvys saulės šviesos, nebeturės galimybės džiaugtis gyvenimu ir džiuginti savo buvimu žmonių, niekas jų neglostys ir neims ant rankų. Tokios civilizuotos Europos užkampio grimasos: nereikalingi, benamiai gyvūnai tiesiog sunaikinami. Taip lengviausia. O tikimybė susirasti naujus namus čia ne didesnė, nei laimėti „aukso puodą“...
Draugystė truko vos šešias dienas
Rugpjūčio 10-ąją tokia laimė nusišypsojo Šiaulių gyvūnų globos namų globotiniui dvejų metų šuniui Paškai, kurį savo šeimos nariu padaryti panoro šiauliečiai Birutė Kurutienė ir Kęstutis Saldukaitis. „Nenorėjome mažo šunelio, panašaus į kačiuką, tad maždaug per valandą išsirinkome Pašką – blusuotą, suvargusį šunį pūliuojančia akimi, kuriam norėjome sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą“, – „Šiaulių naujienoms" sakė vyras.
Deja, žmonių ir šuns draugystė truko neilgai – pirmadienį, rugpjūčio 16-ąją, augintinio sukandžiota pora Pašką nuvežė atgal... Kodėl dvejų metų čiau čiau veislės (tą patikino gyvūnų globos namų darbuotojai) šuo naujajam šeimininkui įkando į ranką, o šeimininkei per Žolines dantimis kibo į koją – niekas nepasakys. Juk nežinia, kiek jis patyrė išdykusių paauglių patyčių, kiek ištvėrė rudens darganų ir alinančios saulės... „Ant šuns mes nepykstame, juk nežinome, kas dedasi jo galvoje. Jis dėl to, kad mus puolė – nekaltas. Tiesiog mums niekas nesakė, kad Paška – toks agresyvus“, – sakė sužeistą koją rodydama moteris. „Kai naujasis mūsų draugas jau pirmą dieną man įkando į ranką, manėme, kad apsipras. Gal tik grubiai žaidžia, tačiau patys matote, kuo viskas baigėsi... Griebė iš pasalų ir tiek...“ – apmaudo neslėpė K. Saldukaitis.
Šiandien rytą Birutė Kurutienė skubėjo pas gydytoją, nes sužeidimas – nemenkas, o dokumentų, liudijančių, kad šuo paskiepytas nuo absoliučiai mirtinos virusinės infekcijos, Šiaulių gyvūnų globos namuose jiems niekas neparodė.
„Prašėme pikto šuns, kad mus visus tris suėstų?“
Čia istorija skyla į dvi dalis... Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė ir gyvūnų prieglaudos direktorė Birutė Vaičiulevičienė, pati perleidusi globotinį į šiauliečių Birutės ir Kęstučio rankas, vakar telefonu patikino, kad šuo – skiepytas: „Kaip tai nebuvo parodyti dokumentai? Buvo parodyta knygutė. Negali būti jokios kalbos apie pasiutligę. Viskas tvarkinga ir kaip turi būti. Be to, jie buvo perspėti, kad šuo – piktas. Jie patys kalti, kad nemoka elgtis su šunimi. Ko jie tada nori? Sakė, kad yra dideli žinovai, išmano apie tokius šunis...“
K. Saldukaitis, išgirdęs gyvūnų prieglaudos direktorės komentarą, apstulbo: „Tai taip išeina, kad mes patys prašėme pikto šuns, jog mus visus tris – mane, draugę ir sūnų – suėstų? Mes viso taip nepaliksime – kreipsimės į teismą.“
Kam atvežėte atgal? Užmigdykite!
Vyras pridūrė, kad žmonės – dirbantys tuose globos namuose – kaip šunys: „Jie nemoka normaliai bendrauti – tarsi kokie kiemsargiai... Kai pirmadienį nuvežėme šunį atgal, sutiko mus tarsi kokius piktadarius ir pareiškė, kad patys nuvežtume ir jį užmigdytume. Argi tai – mūsų pareiga? Kodėl ant mūsų sąžinės turi gulti toks darbas? Ir kam tą šunelį reikia žudyti?“
Gyvūnų prieglaudos direktorė Birutė Vaičiulevičienė, paprašyta pakomentuoti šią situaciją, nė kiek nesivaržydama atsakė: „Čia – ne vaikų darželis. Nemačiau, kaip tą moterį šuo sukandžiojo... Manęs nebuvo... Kokios pretenzijos? Kas būtų, jei kiekvienas pasiimtų šunį ar katę ir po trijų dienų grąžintų atgal? Yra etika, pagal kurią mes neturime teisės žaisti su gyvūnais. Žmogus turi būti protingesnis už gyvūną. Visa šeima patvirtino, kad nori būtinai pikto šuns. Dabar tas šunelis yra pas mus, žiūrėsime, kas čia bus, kas su jo psichika. Pas mus jis – ramus. Niekam nėra įkandęs, nepuola (čia jau tampa neaišku – tai piktas tas šuo ar ramus, – aut. past.).“
A. Trilikauskas: „Su tais globos namais – viena „koronė“
Kadangi pagrindinė bėda, į redakciją atvedusi šiauliečius, yra skiepai, kreipėmės į Šiaulių apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėją Alvidą Trilikauską. Paklaustas, ar šuo, prieš atiduodant žmogui, privalo būti paskiepytas, specialistas atsakė: „Be jokios abejonės. Jeigu jis yra atiduodamas žmonėms tai yra privaloma, tačiau jeigu šunelis pasmerktas numarinimui – ne“. Išgirdęs situaciją, A. Trilikauskas atsiduso: „Su tais globos namais – viena „koronė“... Niekas ten nebedirba ir niekuo nebesirūpina... Anksčiau viskas buvo kitaip, tačiau pastaraisiais metais sulaukiame vis daugiau skundų. Neseniai papeikimą skyrėme buhalterei Irenai Makauskaitei, nes šunis dalijo, vežiojo, numarino... Su jais turime problemų...“
Anot pašnekovo, vos tik iš Visuomenės sveikatos apsaugos centro bus gauta tiksli informacija apie sukandžiotą moterį – nuvyks į globos namus ir imsis atitinkamų veiksmų: „Apžiūrėsime šunį, padarysime išvadas...“
Tikslas – apsaugoti nuo patekimo į gyvūnų globos ar karantino namus
Laimė, mūsų šalyje yra įstaigų, kuriose dirba žmonės, mylintys gyvūnus. Viena iš jų – Gyvūnų gerovės tarnyba „Pifas“, kurios tikslas – surasti benamiams gyvūnams šeimininkus. Tarnyboje dirba savanoriai, kurie glaudžia benamius gyvūnus, kol jiems surandami nuolatiniai šeimininkai.
„Pifo“ direktorė Brigita Kymantaitė „Šiaulių naujienoms“ pasakojo, kad benamiai gyvūnai, paimti iš gatvių, parodomi veterinarams, sterilizuojami ir tik tuomet atiduodami globėjams: „Mes niekada neatiduodame gyvūno, kol jis nebūna visiškai atsistojęs ant kojų, netvarkingas ar nešvarus“. Gyvūnų globos tarnyba labai skiriasi nuo gyvūnų globos ir karantino namų, kur keletą dienų pabuvę benamiai gyvūnai, nesulaukę savo šeimininkų, yra užmigdomi – „Pifo“ tarnyba kovoja už gyvūnų teises. „Orientuojamės ne į kiekybę, o į kokybę, – sako „Pifo“ direktorė Brigita Kymantaitė. – Mums svarbu, kad žmogus, pasiimdamas auginti gyvūną, gerai pagalvotų, ar yra tam pasiryžęs. Prieš pasiimdamas globotinį jis turi užpildyti anketą, kurioje įsipareigoja tinkamai rūpintis augintiniu. Ne tik gyvūnas turi atitikti šeimininko norus, bet ir šeimininkas turi tenkinti gyvūno poreikius. Vėliau nuolat stebime, kaip jiems sekasi susidraugauti. Tuo atveju, jei gyvūnėlis ir šeimininkas neranda bendros kalbos, visada priimame atgal ir visiškai netoleruojame eutanazijos. Visiems gyvūnams, patekusiems į tarnybą, suteikiame kokią tik galime geriausią priežiūrą, daug meilės ir dėmesio, kurio jie dėl įvairiausių priežasčių ar klajodami gatvėse buvo laikinai netekę, o globos namai jiems – kalėjimas, kuriame apribojama bet kokia laisvė... Stengiamės, kad gyvūnai nepatektų į tokias įstaigas, iš kurių ištrūkti pavyksta nedaugeliui...“
