Gyvybės vagonėliai, kuriuose nuo mirties gelbėjama dešimtys beglobių sostinės keturkojų, šąlant orams virsta mirtinais spąstais. Savanoriams netrūksta entuziazmo gelbėti gyvūnus, bet stinga pinigų palankioms gyvenimo sąlygoms sukurti.
Renovavo vieną vagonėlį
Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Vilniaus skyrius artėjančius šalčius ir vėl pasitinka su nerimu. Keturi skardiniai vagonėliai L. Giros gatvėje suteikia pastogę 30 šunų ir 60 kačių, kurie šeimininkams tapo nebereikalingi. Deja, nuo lietaus apsaugančios pastogės keturkojų negelbsti nuo šalčių.
Jau porą metų sostinės karantinavimo tarnybos „Grinda“ pašonėje veikianti organizacija prieš šalčius baigia apšiltinti vieną iš keturių vagonėlių. Šiam reikalui rėmėjai paaukojo 3 tūkst. litų, tačiau pinigai pasibaigė darbams vos įpusėjus.
„Vagonėliui renovuoti, apšiltinti buvo išleisti tie 3 tūkst. litų. Bet to pakako tik sienoms apšiltinti, visus kitus darbus atlieka savanoriai. Atnaujintos metalinės konstrukcijos, narveliai. Kiti trys vagonėliai, deja, šią žiema bus tokie pat kaip ir pernai – juose ne ką šilčiau nei lauke. Išlieka ir kiaurų grindų problema, per porą metų jos prarūdijo, yra vėjo perpučiamos“, – pasakojo LGGD Vilniaus skyriaus vadovė Danutė Navickienė.
Drabužėliai negelbsti
Jau metus savanore organizacijoje dirbanti Ella Briling pripažino, kad šalčiai šuniukams, kurie į prieglaudą atkeliavo iš namų, ypač pavojingi. Minusinė temperatūra, kai dubenėliuose užšąla vanduo, gyvūnui gali sukelti tikrą šoką ir tapti rimtos ligos priežastimi.
„Dalis gyvūnų prisitaikę gyventi namų sąlygomis, jie neturi būtino riebalinio sluoksnio ir, aišku, šaltis jiems pavojingas, taip pat kaip ir žmogui. Kas norėtų, galėtų pabandyti žiemą pagyventi statybininko vagonėlyje. Čia negelbėja nei drabužėliai, kuriuos rėmėjai dovanoja. Tokie dalykai nepadeda, svarbu, kad būtų bent kiek žmogiškos sąlygos“, – apgailestavo savanorė.
Pasak pašnekovės, tokia padėtis – žmonių neišprusimo ir abejingumo padarinys. Į gyvūną žiūrima kaip į daiktą – nupirkai, pasidžiaugei ir pametei. Savanoriams jau įgriso visuomet girdėti tą pačią istoriją. „Ateina ir sako – išvažiuoju. Bet juk šuo tai toks pat šeimos narys. Juk žmonės savo vaiko nepalieka“, – piktinosi E. Briling.
Vilniuje trūksta geranoriškų žmonių, kurie priglaustų beglobius augintinius. Iš dešimties likimo nuskriaustų keturkojų naujus namus suranda vos vienas.
Sutartis baigsis po mėnesio
LGGD informavo, kad iš Vilniaus savivaldybės paramos negauna nė cento. Netgi priešingai, kuriamos įvairios biurokratinės kliūtys toliau tęsti veiklą. Šiuo metu ir vėl artėja prie pabaigos sutartis, pagal kurią gyvybės vagonėliai gali veikti ir priimti beglobius gyvūnus.
„Dabartinė sutartis galioja iki Naujųjų metų ir šiuo metu jau deriname kitą sutartį. Tačiau mes pasigendame finansinės paramos iš miesto, nors anksčiau ji buvo žadėta. Buvo ir dabartinio mero Artūro Zuoko pažadų. Tuo metu būta kalbų, kad “Grindai„ liks vienintelė funkcija – rinkti gyvūnų lavonėlius gatvėje. Tačiau matome, kad dabar viskas pasikeitė – mums jau nieko nežadama. Gyvename tik iš rėmėjų lėšų“, – skundėsi D. Navickienė.
Šiuo metu LGGD per metus rėmėjai paaukoja beveik 60 tūkst. litų, kurių vos pakanka būtiniausioms sąskaitoms apmokėti. Organizacija rūpinasi ne tik gyvūnų išlikimu, taip pat juos gydo, sterilizuoja, moko bendrauti. „Vien sąskaitos iš veterinarijos klinikų, kurios pasiekia mus kas mėnesį, būna mažiausiai 3–4 tūkst. litų, o būna ir daugiau – iki 6 tūkst. Sveikatos, gydymo sąskaitos suryja bemaž visas mūsų organizacijai skirtas lėšas, niekam kitam nelieka“, – dėstė pašnekovė.
Skundžiasi „Grindos“ spaudimu
LGGD vadovė pripažino, kad neretai jaučiamas moralinis spaudimas iš „Grindos“. Draugijos nariais manipuliuojama ir tiesiog jų reikalaujama paimti gyvūnus, kurie priešingu atveju bus tiesiog sunaikinti.
„Prieš porą dienų jie sugavo tris mažus kačiukus ir sako – arba jūs pasiimate, arba mes juos užmigdysime. Aišku, paėmėme, kaip gi kitaip. Ir mes negalime atsisakyti, kaip kitos gyvūnų globos draugijos, nes viskas vyksta šalia mūsų“, – guodėsi draugijos vadovė.
Draugijoje dirbanti E. Briling taip pat patvirtino, kad mažiesiems gyvūnėliams „Grindoje“ dažniausiai nesuteikiamas šansas išgyventi. „Gyvūnėliai būna užmigdomi. Kita problema – ligos. Net visiškai sveikas šuniukas po poros savaičių prieglaudoje jau turi visą puokštę ligų. Mes juos paimame ir gydome, nes “Grindoje„ suteikiama tik pirminė pagalba ir nėra jokios veterinarinės pagalbos susirgus“, – dėstė savanorė.
„Vilniaus diena“ ne kartą citavo „Grindos“ vadovo Algimanto Vilūno žodžius, kai jis piktinosi gyvūnų globos organizacijų noru perimti „Grindos“ funkcijas ir vadino tai veidmainyste. „Jiems rūpi tik pinigai, o jau kai jie juos gaus, tai jie sutiks viską daryti – ir migdyti tuos gyvūnus, ir visa kita“, – teigė A. Vilūnas.
Vilniaus rajono gyvūnai – beteisiai
LGGD Vilniaus skyriaus savanoriai pasakojo, kad blogiausias likimas laukia Vilniaus rajone „Grindos“ sugautų beglobių gyvūnų. Įprastai mieste sugautas šuniukas ar kačiukas „Grindoje“ būna laikomas dvi savaites ir tik paskui sunaikinamas, o Vilniaus rajono gyvūnai naikinami iškart.
„Vilniaus rajonas neturi savo beglobių ir benamių gyvūnų gaudymo tarnybos, todėl skambina “Grindai„, neva jie važiuoja ir surenka gyvūnus. Tačiau jie kažkaip dingsta net neišbuvę dviejų savaičių “Grindos„ prieglaudoje. Atsekti, kad jie buvo ir juos sunaikino, galima tik iš “Grindos„ skelbiamų numerių. Eina, pavyzdžiui numeris 331, 332 ir paskui staiga 440. Tad o kur šimtas gyvūnų dingo?“ – retoriškai klausė dienraščio pašnekovė, prašiusi neminėti vardo.
Lygiai taip pat, savanorės žodžiais tariant, atsitinka ir su veisliniais gyvūnėliais. Jie nenužudomi, tačiau neretai būna tiesiog parduodami veisėjams ir net nepaskelbiama, kad toks gyvūnas atsirado ir ieško šeimininkų.
„Grindos“ vadovas Algimantas Vilūnas
– Kol kas jokio pagrindo naikinti mūsų tarnybą ar atimti iš mūsų dalį funkcijų nėra. Kažkada buvo tos draugijos tokie norai, bet tikimės, kad jie neišsipildys. Tegul kas atvažiuoja ir pasižiūri, kaip pas juos gyvena gyvūnai ir kaip pas mus. Geriau jau mirtis, nei toks gyvenimas. Tikiuosi, kad jie bus iškraustyti, kol kas aiškumo nėra, bet tokios vietos ieškoma.
O, kalbant apie Vilniaus rajono gyvūnus, tai taip – mes juos gaudome. Į mus kreipiasi seniūnijos, mes skaičiuojame, svarstome, ar mums apsimoka, ir gaudome. Bet nebūtinai. O kai pagauname, tai čia jau jokios diskriminacijos, ar iš rajono, ar iš miesto – visi gyvūnai lygūs ir visiems taikomos tos pačios procedūros.
Andrejus ŽUKOVSKIS
