Pasak G. Ivanausko, teatro ateitis šiuo metu yra visuomenės ir jos sąmoningumo rankose. Vyras sako, jog jau dabar, kai apribojimai dar neįsigalioję, vaizdas teatro salėje – graudokas:
„Viskas priklauso nuo visuomenės atsakingumo. Daug žmonių yra prieš skiepus, bet tiesą sakant, neįsivaizduoju kito būdo kaip visą šitą didžiulį balaganą sutvarkyti. Viskas priklauso nuo žmonių atsakomybės.
Jeigu tas galimybių pasas bus privalomas, viskas priklausys tik nuo žmonių. Teks rinktis – ar darytis galimybių pasus, ar neiti į teatrą, ir pastaruoju atveju mes labai nukentėsime.
Ir dabar jeigu pilna salė yra 600 žmonių, į spektaklį patekti gali 160. Salė tarsi pilna, bet mažiau nei trečdalis vietų užimtos. O jei kamerinis spektaklis, kuriame telpa šimtas žmonių, kaip tada?
Bet aš vis tiek pozityviai žiūriu, tikiu, kad žmonės susiprotės, kad niekas jų nečipuoja, nepersekioja. Noriu iš savo pusės tik paraginti nesipriešinti, neiti mitinguoti velniai žino prieš ką ir dėl ko, o geriau pasiskiepyti dėl bendro tikslo“, – sako žinomas aktorius.
Gytis Ivanauskas vaidmenis kuria net keliuose teatruose. Paklaustas, ar pandeminės nuotaikos juose skiriasi, vyras sako, labai didelių skirtumų nepastebėjęs:
„Šiuo metu repetuoju spektaklį Nacionaliniame dramos teatre su lenkų režisieriumi. Esame darbų, repeticijų įkarštyje. Ruošiamės premjerai, kuri bus rugsėjo pradžioje.
O kituose teatruose, kuriuose eina jau kurį laiką rodomi spektakliai, yra šiek tiek kitaip, tačiau visi gyvena su viltimi, kad viskas išsispręs. Tai tęsiasi jau treti metai ir žmonės darosi vis piktesni, vietoje to, kad susivienytų ir padėtų vieni kitiems“, – atsidūsta vyras.
O kaip prie aktorių išgyvenimo sunkmečiu prisideda valstybė? G. Ivanauskas atviras – jis asmeniškai valstybės institucijų palaikymo sulaukė tikrai ne per daugiausiai:
„Net per karantiną aš asmeniškai galiu pasakyti, kad man valstybė padėjo labai nedaug. Tai buvo vienkartinės išmokos, bet net ir tų 257 eurų aš, kadangi turėjau darbo santykius ir mano alga buvo didesnė už minimalią, negavau. Kažkaip teko verstis, o dabar tų išmokų apskritai nebus.
Gal paprasčiau yra tiems aktoriams, kurie dirba etatinį darbą teatruose, jie gauna didesnį atlyginimą. Jis gan juokingas, bet vis geriau nei nepriklausomai dirbantiems aktoriams.
Kažką prognozuoti sunku, bet vis norisi skatinti žmones galvoti pozityviai, kad viskas bus gerai. Aš visada tikiu, kad kultūra vienaip ar kitaip yra valstybės pamatas, karūna. Tikiuosi, kad ji grįš ten, kur karūnai ir vieta – ant galvos“, – vilties nepraranda G. Ivanauskas.
