Laimės, sėkmės ir visokeriopos gerovės tapatinimas su tobulomis kūno linijomis merginų ir jaunų moterų gyvenimą dažnai paverčia pragaru. Kai kurios jų neranda kitos išeities, kaip tik pakelti ranką prieš save, rašo „Lietuvos žinios“.
Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto pirmo kurso studentė devyniolikmetė Judita B. iš gyvenimo pasitraukė spalį sostinėje. Druskininkuose gimusi ir užaugusi mergina iššoko iš dešimto aukšto. Manoma, kad studentė savižudybei ryžosi, nes per keletą metų nepajėgė įveikti klastingos psichikos ligos - anoreksijos.
Valgymo sutrikimų centro (VSC) duomenys byloja, kad 5-20 proc. anoreksija susirgusių asmenų miršta. Tai vienas didžiausių mirtingumo rodiklių tarp visų psichikos ligonių. Dažniausios mirties priežastys - visiškas organizmo išsekimas arba savižudybė.
Vien 2005 metais į VSC kreipėsi apie 400 asmenų, kenčiančių dėl valgymo sutrikimų. Kasmet tokių ligonių daugėja. Šiuo metu tenka laukti eilėse ne tik siekiant gydymo stacionare arba dienos centre, bet ir norint gauti pirminę konsultaciją.
Dukters netekusio Kęstučio B. nuomone, Juditos mirtis patvirtino mūsų visuomenėje esant daugybę netinkamo jaunuolių ugdymo ir šeimos problemų. „Vertybių demokratija, kai viskas, ką pasirenka žmogus, yra gerai. Tačiau nėra šių vertybių ašies. Brukamas liekno kūno kultas, o paaugliai nesugeba jam atsispirti. Tai ir sukelia tragiškų pasekmių“, - įsitikinęs vyras.
Neapleido nerimas
Apie kraupų Juditos B. poelgį pirmasis sužinojo Baltupiuose esančio bendrabučio budėtojas. Išgirdęs trenksmą ir po langais pamatęs merginos kūną, jis skubiai išbėgo į lauką. Tačiau studentei jau nebuvo galima niekuo padėti.
Judita B. savižudybei pasirinko dešimto aukšto balkoną, esantį ilgo koridoriaus gale. Manoma, kad mergina šiam žingsniui ruošėsi iš anksto. Ji žinojo, kad kiti bendrabutyje gyvenantys studentai retai užsuka į šį balkoną. Merginos kambaryje joks atsisveikinimo laiškelis nerastas.
„Visą laiką nerimavau, kad ji gali taip pasielgti. Tačiau drauge vyliausi, jog Juditos gyvenimo aplinkybės susiklostys taip, kad ji bus apsaugota nuo šio žingsnio“, - pasakojo Kęstutis B.
Liga buvo stipresnė
Žuvusios merginos motina Ilona B. kalbėti apie skaudų dukters praradimą atsisakė. „Per mažai laiko praėjo, dar per sunku apie tai kalbėti“, - sakė netekties skausmo prislėgta druskininkietė. Moteris tik patikino, kad Juditai susirgus artimieji kaip įmanydami stengėsi jai padėti, nepalikti vienos su užklupusia problema. Tačiau jų pastangos rezultatų nedavė. Liga, o galbūt lemtis, buvo stipresnė.
Judita iki trumpai trukusių studijų sostinėje gyveno su motina ir metais jaunesne seserimi. Merginos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo šešeri. Anot Kęstučio B., taip pat gyvenančio Druskininkuose, vaikystėje vyresnėlė dukra buvo savarankiška ir smalsi kaip daugelis vaikų.
„Nors negyvenau kartu su dukromis, mes susitikdavome, bendraudavome. Ryšiai itin sustiprėjo, kai Judita paauglystėje susidūrė su problemomis, galiausiai nuvedusiomis ją į pražūtį. Buvau nuvežęs Juditą į vienuolyną. Vyliausi, kad apmąsčiusi savo gyvenimą ji ras vidinių jėgų kovoti su liga. Dukra lankė ir „Gyvenimo meno mokyklą“, mudu daug kalbėdavomės apie perskaitytas knygas. Dukra neneigė turinti problemų, tačiau kalbėti apie jas nenorėjo“, - prisiminė vyras.
Anot druskininkiečio, Judita nebuvo stambi, tik gal kiek tvirtoko kūno sudėjimo. Kas privertė dukrą laikytis dietų, Kęstutis B. pasakyti negalėjo. „Gal kas nors iš artimųjų, neturėdamas jokių piktų kėslų, pasakė kažką apie jos išvaizdą“, - vienareikšmio atsakymo negalėjo rasti nusižudžiusios merginos tėvas.
VSC psichologės, prevencijos projektų vadovės Ingos Maslauskienės teigimu, anoreksiją (arba bulimiją) dažniausiai lemia kelios priežastys - nusivylimas ir nepasitikėjimas savimi, problemos šeimoje, net genetinis paveldimumas.
Labai svarbu, kad žmogus, ypač paauglystėje, nepasijustų vienišas, mat kai liga ima progresuoti, padėti itin sunku. Toks asmuo pradeda slapukauti, tampa uždaras, nemato reikalo bendrauti su aplinkiniais ir taip pamažu stumia save į pražūtį.
„Nors Judita sugyveno su visais bendraklasiais, mokykloje ji neturėjo artimos draugės. Artimiausiai bendraudavo su seserimi“, - LŽ pasakojo buvusi Juditos B. klasės auklėtoja Aldona Brasevičienė.
Abejotina sėkmės formulė
Judita dažnai laikydavosi griežtos dietos, o periodiškai persivalgiusi imdavo save smerkti. „Būna taip blogai, kad norisi šokti per langą“, - taip kankinančią kovą su liga tėvui yra apibūdinusi dukra.
Druskininkietė daugiau nei trejus metus bendravo su „Ryto“ gimnazijos, kurioje mokėsi, psichologe Dalia Kuzmickiene, gydėsi Vilniuje nuo anoreksijos. Tačiau to nepakako, kad būtų radusi savyje jėgų gyventi toliau.
Didžiausio nusivylimo savimi ir gyvenimu akimirkomis Judita dar ne kartą bandė žudytis iki lemtingos dienos. Nors, tėvų džiaugsmui, merginos gyvybę pavykdavo išsaugoti, vėliau ji tėvui keliskart nedviprasmiškai užsiminė: „Aš vis tiek tai padarysiu.“
I.Maslauskienė pabrėžia, kad tokią laikyseną iš dalies formuoja įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis propaguojamas grožio kultas. Brendimo amžiuje, kai paauglės dar nežino savo talentų, galimybių, lieknas kūnas joms tarsi sėkmės formulė, galinti atverti kelius į laimę. Krūtinės, liemens ir klubų apimtys 90-60-90 centimetrų tampa pagrindine gyvenimo siekiamybe. Būtent tada griebiamasi beatodairiško maisto ribojimo, dietų laikymosi. Tačiau net numetusios nemažai svorio ligonės savo pasiekimais neapsiriboja. Anoreksijos grėsmės signalai, kai kankina baimė priaugti svorio, nuolat vengiama situacijų, susijusių su maistu, atsiribojama nuo draugų ir mėgiamos veiklos, paprasčiausiai ignoruojami. „Dauguma žmonių, sergančių anoreksija, sunkiai pripažįsta, kad tai psichikos sutrikimas, nes būna įsitikinę, jog atsiradusių įvairių negalavimų priežastys kitos“, - teigė I.Maslauskienė.
Kūrė planus
Klasės auklėtojos A.Brasevičienės ir Juditos bendramokslių atmintyje mergina išliko kaip jautrus, draugiškas, darbštus ir pareigingas žmogus. Anot pedagogės, Judita B. tikrai nepatyrė pašaipų iš bendraklasių, niekas jos neskaudino. Priešingai, mokiniai, sužinoję apie klasės draugės ligą, stengėsi Juditą palaikyti, padėti.
„Judita nebuvo itin aktyvi klasės gyvenime, tačiau dalyvauti renginiuose niekada neatsisakydavo, ji mielai ištiesdavo pagalbos ranką kitiems. Mergina buvo gabi ne tik tiksliesiems mokslams, bet ir muzikai. Ji sėkmingai baigė Druskininkų M.K.Čiurlionio muzikos mokyklos fortepijono klasę, ne kartą dalyvavo įvairiuose respublikiniuose konkursuose, pati kūrė muziką“, - pasakojo A.Brasevičienė.
Kodėl pakeitusi gyvenamąją aplinką ir atradusi naujų galimybių save realizuoti Judita nusprendė nusižudyti, galima tik spėlioti. Ateities planuose, kuriais mergina pasidalijo su buvusia klasės auklėtoja, juodų spalvų ir pesimizmo tarsi nebuvo. Druskininkietė svajojo apie gyvenimą toliau nuo miesto šurmulio, gamtos apsuptyje, kad galėtų auginti daug gyvūnų. Judita norėjo susirasti draugą, sukurti šeimą, padėti žmonėms.
Merginos tėvas ir auklėtoja teigė, jog apsigyvenusi Vilniuje Judita džiaugėsi draugiškomis kartu su ja kambaryje gyvenusiomis merginomis. „Manau, kad tos merginos ją suprato. Pastebėjusios Juditą blogai nusiteikusią, draugės stengdavosi praskaidrinti jai nuotaiką linksmais ir šmaikščiais posakiais“, - tikino A.Brasevičienė.
Trumpa ramybė apgaulinga
Anot Kęstučio B., dukra tarsi gyveno dvilypį gyvenimą: nors buvo pesimistė, nuolat ieškojo naujų įspūdžių ir negalėjo suprasti, kaip žmonės susitaiko su kasdiene rutina. „Dukros netenkino esamas gyvenimas, tačiau dėl anoreksijos ji nemokėjo jo pakeisti“, - sakė merginos tėvas.
Praėjusį pavasarį jam atrodė, kad didžiausios problemos - jau praeitis. Judita daug dėmesio skyrė egzaminams, išlaikė juos puikiai ir gimnaziją baigė su pagyrimu. Susidarė įspūdis, kad anoreksija traukiasi, mergina randa naujų motyvų gyventi.
„Žinia apie Juditos žūtį man buvo netikėta. Nemaniau, kad taip gali nutikti. Nors dabar prisiminus, kad ji santūriai džiaugėsi puikiais egzaminų rezultatais, galima visko prisigalvoti“, - sakė A.Brasevičienė.
„Jau studijuodama Judita vienoje žinutėje rašė, kad pakartotinai kreipėsi į VSC. Gydytoja stacionaraus gydymo nesiūlė, nes po pokalbio esą nematė tam pagrindo. Tikriausiai tai buvo ženklas, kad reikia pagalbos, bet aš per vėlai tai supratau“, - apgailestavo tėvas.
Ar stacionarus gydymas būtų padėjęs išsaugoti merginos gyvybę? „Galbūt kuriam laikui“, - mano druskininkietis. Kęstučio B. įsitikinimu, kai žmogus kartą pamėgina pasitraukti iš gyvenimo, išsaugoti jo gyvybę vėliau - labai sunku arba neįmanoma.
Rita Krušinskaitė
