Muzikantas, „X Faktoriaus“ teisėjas tikina, jog rimtėti dar nesiruošia ir visiškai nemato prasmės to daryti. „Su kiekviena diena darausi vis durnesnis, linksmesnis, paprastesnis, - šypsojosi S. Prūsaitis. - Norėtųsi, kad taip būtų ir toliau. Rimtyn? Statusas visuomenėje? Rūpinimasis, kad kažko dar nėra? Ta vyriška viduramžio krizė? Šie klausimai skirti ne man“.
„Šiandien aš jaučiuosi puikiai, - dar kartą pakartoja muzikantas, bet tuoj prisiminė savo 25-ą gimtadienį. - Londonas, draugai visą sodą išbarstė miltais – imitavo žiemą. Palijo ir viskas atrodė siaubingai. Tada atrodė, kad 25-eri yra pats tas amžius, kai gali būti pasiutęs. Bet ir dabar taip pat esu lygiai toks pats pasiutęs ir darantis klaidas. Tik vienas dalykas – dabar esu šiek tiek gudresnis savo profesijoje, turiu daugiau įgūdžių“.
- Statusas visuomenėje? Kada jis tau labiausiai rūpėjo? – paklausiau Sauliaus.
- Pinigai, karjera... Manau, kad apie tai niekada rimtai negalvojau. Visą laiką galvojau, jog noriu turėti istorijų, kurias užlipęs ant scenos galėčiau papasakoti žmonėms. Tai buvo mano pašaukimas. Visada norėjau kažką duoti žmonėms. Tai yra mano prioritetas. Statusas visuomenėje? Jis yra labai trapus dalykas. Gali būti rimtas atlikėjas su rimtais tekstais scenoje, gali drąsiai dėstyti savo filosofiją sėdėdamas prieš kamerą ir pudrinti visiems smegenis, bet užteks vienos dienos, kai būsi sutiktas nešvankioje aplinkoje, su nešvankiu tekstu ir sunkinančiomis aplinkybėmis. Iš tavo statuso liks didelis minusas. Pasipuikuoti savo statusu? Ne, tai ne man.
- O įvaizdis?
- Taip, yra žmonių, kurie labai daug dirba ties įvaizdžiu. Žmonės patys pasirenka: ar klounas, ar riteris ant balto žirgo, ar vagis. Tačiau įvaizdį taip pat galima labai greitai sugriauti. Netgi labai daug su savo įvaizdžiu dirbantys žmonės daro klaidas – kartais galai nesueina. Tarkime, tu esi boksininkas, puikiai šnekantis prieš kamerą, o vakarais žagini moteris... Genijaus be demonų nebūna.
- O kiek etikečių buvo klijuojama tau?
- Visi į mane žiūrėdavo pro pirštus. Tai žinau. Bet man tai patinka. Aš ir nenoriu, kad į mane kažkas labai rimtai žiūrėtų. Man pakanka, kad į mane rimtai žiūri artimieji, muzikantai, su kuriais dirbu, vadyba ir šeima. Tai yra rimti dalykai. Pastaruoju metu pastebėjau, kad man pradeda rūpėti, ką mano žmonės, kurie susirenka į mano koncertus. Jų metu aš pasakau daug rimtų dalykų, tačiau nemėgstu jais svaidytis – nemėgstu pasakoti, kaip viskas yra rimta, nemėgstu vaidinti rimto žmogaus. Toks esu ir žinau, kad galiu keturiasdešimt chore dainuojančių šmikių suvynioti aplink pirštą ir pasakyti, kur yra jų vieta. Ne kartą tai esu daręs... Tai man kainuoja papildomos energijos, todėl dažnai to daryti nenoriu. O labiausiai man patinka šėlti su publika. Nors per repeticijas aš rėkiu ant savo draugo gitaristo, jis rėkia ant manęs – vyksta rimti dalykai, tačiau man nėra smagesnio dalyko už pagrįstas kvailystes ir žmonių įtraukimą į tai. Tegul jie supranta po mūsų koncerto, kad pagaliau gali pailsėti po darbo: „Pamatėme Prūsaičio koncertą“. Štai ko aš noriu. Štai, kokio įvaizdžio aš noriu. Ar Prūsaitis padės mums išsigelbėti iš ekonominio burbulo? Ne, ne, ne! Tam yra kiti žmonės. Galiu žmonėms tik patarti: nepirkite brangių loftų ir durnomis kainomis įkainuotų butų (juokiasi).
- Iki šiol darai klaidas? Ar prisimeni nors vieną padarytą, kuri vis mirguliuoja atmintyje?
- Hmm… Kartais aš tiesiog nesugebu suvaldyti savęs. Tai nutinka netgi per dažnai, sugebu pasiduoti įvairiems dalykams. Tiems žemiškiems: 30 gramų daugiau brendžio negu reikėtų, per retai išvalyti dantys, per daug užkąsta po šeštos valandos. Netyčia. Tokie jau tie paprasti dalykai. Manau, kad visi esame sutverti klaidoms. Kas būtų, jei neklystume?
- Su muzika nesuklydai. Kaip manai, kur būtų dabar Saulius Prūsaitis, jei ne muzika?
- Kurčiau interjerus...
- Madinga...
- Ne, tiesiog man tai atrodo nuoširdu. Atrasti gražius dalykus yra nuostabu. Dėl to galėčiau „pasiparinti“ ir skirti tam laiko, pasistengti. Dar galėčiau būti sodininkas. Man patinka... Bet nė velnio. Aš būčiau muzikantas. Viskas.
- Kaip įvyko tasai pirmasis minties spragtelėjimas, kad būsi muzikantas?
- Viskas įvyko labai paprastai. Tikrai puikiai pamenu tą pirmą impulsą. Paėmiau gitarą. Turėjau grupės „The Beatles“ dainos „Yesterday“ akordus...
- Iš kur gavai gitarą?
- Tėtis grojo... Nepamenu, kokia tada po ranka pasitaikė, aš visada sugebu viską gauti. Pagrojau laiptinėje... Pamenu, kad buvo labai daug aido. Uždainavau ir supratau, kad muzika ir mano balsas visai dera ir mane tai jaudina. Tą dieną supratau, kad tai yra mano gyvenimo kaifas, man daugiau nieko nereikia. Supratau, kad daugiau nieko gyvenime nedarysiu... Na, žinojau, gal teks išvažiuoti į užsienį sienų dažyti ar šiukšlių rankioti, bet net neabejojau, kad ateityje būsiu muzikantas. Tai buvo meilė iš pirmo jausmo. Man buvo šešiolika... Prieš tai vienoje grupėje grojau būgnais, bet niekada nebuvau išgyvenęs to jaudulio – tiesiog daužiau būgnus ir tiek. Jėgą pajaučiau tik pats uždainavęs. Supratau, kad gali dingsti visas pasaulis ir laikas – man nesvarbu.
- Virš trijų metų gyvenai Didžiojoje Britanijoje, į gimtinę grįžai būtent dėl muzikos?
- Tiesiog ten būdamas supratau, kad viskas – daugiau nieko nenoriu daryti, tik muziką. Pasakiau sau „Varau daryti muziką“. Man nebuvo svarbu, kaip, žinojau, kad susirasiu būdą ir išnaudosiu galimybes. Tiesiog nėriau.
- Ne kiekvienas galėtų sau leisti viską mesti ir nerti.
- Taip, bet reikia suvokti, kad negali dieną dirbti stomatologu, o vakare būti dainininku. Taip nėra. Muzikantas – tai yra duotybė, drąsos išraiška. Nuoširdžiai tuo tikiu. Turi pasirinkti, o tai padaręs suprasti, kad privalai gyventi muzika. Čia yra labai daug reikalų. Tai yra viena didelė nesąmonė. Prieš grįždamas į Lietuvą jau susiskambinau su pažįstamais. Spjoviau į viską ir nusprendžiau, kad grosiu su jais: „Tai gal pradedam kažką daryti?“ Pasibandėme ir viskas prasidėjo. Nežinojau, kuo tai baigsis. Man tai nerūpėjo, buvo visiškai nesvarbu.
- Klausantis tavęs atrodo, kad viskas taip lengva.
- Taip ir yra. Lengva. Tereikia suprasti vieną dalyką: daug sėkmės ir darbo reikia. Pagavus tą sėkmę ir nebijant darbo viskas būna lengva.
- Žinai paslaptį, kaip pagauti sėkmę už uodegos?
- Mano sėkmė buvo tame, kad viską dariau nuoširdžiai. Iki šiol taip viską darau: nuoširdžiai dirbu teatre, nuoširdžiai nusilaku, nuoširdžiai dainuoju, nuoširdžiai nepadainuoju. Tikiu, kad nuoširdumas yra viena iš sudedamųjų sėkmės dalių.
- Esi žmogus, kuris gali pasakyti, kiek kainuoja rokenrolas...
- Jis kainuoja nemažai, bet dar daugiau jis duoda. Žinai, dabar aš jaučiuosi kur kas geriau negu 25-erių. Nes aš dabar daugiau žinau. Suprantu, kiek man tas rokenrolas gali kainuoti. Žinoma, turiu vadybą, kuri man pagrūmoja pirštu ir pasako „Rupūže, nelaki tarp koncertų“. Aš pradėjau sportuoti... Buvau jaunesnis, bet dabar aš tą 25-erių p*****ą aplakstyčiau. Tikrai.
- Ką jam dabar pasakytumei sutikęs?
- Būtų kvaila siūlyti kažką keisti. Sakyčiau „Tu viską gerai darai, dar pakentėt, viskas gerai, netrukus, jau netrukus“. O ką jam daugiau galėčiau pasakyti apie muziką? Dabar Lietuvos muzika išgyvena vadybininkų karus. Visi dabar yra labai „kieti“... O tikrai kietų ir dirbančių yra labai mažai. Turime visą krūvą akiplėšų ir šiknių, apgavikų ir visokio kitokio plauko p*****ų, kurie net nenutuokia, su kuo dirba. Jiems terūpi kuo greičiau nuplėšti kailį, pasirašyti sutartį. Žmonių, kurie tikrai dirba su atlikėjais, yra labai mažai. Liūdniausia, kad tie „kietuoliai“ vis labiau plečia savo ribas, vis dažniau lenda į viešumą. Vadybininkai tampa žvaigždėmis. Ačiū Dievui, kad Lietuva turi Prūsaitį (juokiasi).
- O pats ar prisimeni patį kvailiausią savo koncertą?
- Yra tokių, kuriuose esu buvęs visiškai trūkęs...
- Tų neprisimeni?
- Prisimenu. Tai nebuvo OK. Tačiau tai buvo rokenrolas. Pamenu, kad mane įstūmė į sceną šiukšlių konteineryje. Iš jo išlindau ir supratau, kad geriau būčiau ir nelindęs. Įvairių situacijų yra buvę... Dabar suprantu, kad dėl visų nepatogių situacijų esu pats kaltas.
- Tu nebijai kalbėti apie „girtus koncertus“...
- Aš nesu šventas. Ir toks niekada nebūsiu. Savo karjeroje neturėjau daug pralaktų koncertų. Tik vienas kitas. Žinai, pamenu paskutinius metus su grupe „Happyendless”. Tada buvau nelaimingas savo paties darbe. Supratau, kad tai niekur neveda. Aš nesidžiaugdavau tuo, ką mes darėme. Todėl pakeldavau taurelę. Tai buvo laikina. Supratau, kad tai negali tęstis, pasakiau sau „Stop, taip negalima“. Atsisveikinome su grupe... Ne „išsiskirstėme“, o būtent „atsisveikinome“. Mes nesame viešai pareiškę, kad niekada šioje grupėje nedainuosiu. Tačiau tada prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas, kuriame dabar gyvenu.
- Esi „X Faktoriaus“ teisėjas... - Šilta ir smagi kėdė...
- Bet aš išdrįsiu paklausti, koks yra tavo paties „X Faktorius“?
- Aš toks esu vienas. Myliu tai, ką darau. Ir aš sugebu globoti. Visus, su kuriais dirbu. Iš vietos, kurioje mes kuriame kartu, aš visada išeisiu paskutinis... Ateisiu pirmas, išeisiu paskutinis. Manimi galima pasikliauti.
- Ar sunku žmonėms, kurie tiki savimi, pasakyti, kad nieko gero nebus?
- Pasakysiu paprastai: nieko čia baisaus.
- Bet žmonės išgyvena tragediją.
- Nieko čia baisaus. Mes todėl ten ir sėdime, kad pasakytume, jog nieko nebus. Yra žmonių, kurie ateina žinodami, kad pateks į antrą etapą. Nes jie dirba ir ruošiasi. Yra ir pasipūtėlių, kuriuos mes sutaršome. Bet tikrai neverčiame jų išsikraustyti į Baltarusiją. O visi kiti? Atėjo, pabuvo, pamatė, atia! Mes nenorime kenkti žmonėms. Mes norime jiems padėti suprasti tiesą.
- Visai neseniai sukritikavai repuojančią merginą už pyktį scenoje.
- Nes tai muzikoje yra nereikalinga... Pykčiui čia – ne vieta. Pyktis? Žinai, esame per daug tingi tauta. Jei pradėtume visi krutinti užpakalius, neliktų pykčio. Juk visi šiknas ant pečių padėję tik ir sugeba bambėti – sėdi ir varo ant visų. Eikit dirbti, nereikės pykti!
- Sauliau, ar esi sirgęs žvaigždžių liga?
- Bado mane pirštais kartais praeiviai, bet mano tikslas – ramiai parduotuvėje eilėje stovėti ir nosį krapštyti. Juokauju. Aš nesišalinu žmonių. Man gera, kai manęs kažko paklausia... Žvaigždė? Visi mes esame žvaigždės. Vienas gražiai filmuoja, kitas gražiai kalbina, kitas gražiai siuva, kitas gerai gydo... O man užtenka tos valandos ar pusantros koncerto, kuriame aš esu aš.
