Tai yra mano pirmoji pažintis su TV3 televizijos veidu, laidų vedėju ir komentatoriumi, kuri nustebins jus savo nuoširdumu, atvirumu ir paprastumu.
Apie poeziją, savianalizes ir mylimiausią krepšinio komandą.
- Kokiais žodžiais tave apibūdintų tavo tėvai?
- Manau, kad jie pasakytų, kad manimi didžiuojasi, kad esu tam tikra prasme jautrus. Taip pat pasakytų, kad kartais pamirštu jiems paskambinti.
- Ar jie turėjo kažkokių lūkesčių?
- Turiu brolių ir sesių, todėl jie, kaip ir visi tėvai, savo vaikams linkėjo nenueiti blogais keliais, sėkmingo ir laimingo gyvenimo. Abejoju, kad jie turėjo norų, iliuzijų, kuo aš turėčiau būti.
- Kokioje šeimoje augai?
- Esu meniškos sielos filosofas, kuris nuo kitų skiriasi, nes sugebu išlikti ant tvirto pagrindo, neskristi padebesiais – tai man įskiepijo mano žemiškai meniški tėvai. Kurdamas laidą, klipą, visų pirma, įjungiu savo fantaziją, o tada ateina kitas Mindaugas, kuris viską tiksliai apskaičiuoja. Trečiasis Mindaugas pasirūpina viduriuku tarp norų ir įgyvendinimo.
Mama dirbo radijuje ir televizijoje, o tėtis buvo fizikas, kuris net dešimt metų dirbo laikraštyje „Akistata“, vesdavo renginius, vestuves. Jie yra labai meniškos sielos, bet tik tėtis turėjo muzikinės patirties – grojo pianinu.
- Ar tu turi muzikinių gabumų?
- Būtų labai drąsu sakyti, kad aš jų turiu (juokiasi). Galima sakyti, kad nesu susipykęs nei su muzika, nei su klausa. Kartais rašau eiles, moku rimuoti, galiu padainuoti, tačiau nesu orientuotas į muzikos žinių gilinimąsi.
- Kas įkvepia kurti?
- Mano motyvacinis momentas būna ramybė asmeniniame gyvenime, darbuose. Tada gimsta daug gražių idėjų, gyveni ieškojimuose. Taip, kartais būna liūdnų gyvenimo periodų, kai gyvenu prisiminimais, praeitimi, tačiau tada prabunda dešimtasis Mindaugas, kuris sako judėti, stengtis gyventi toliau. Esu linkęs galvoti, kad kažkada patirti nuopelnai ar nuopuoliai neturėtų lemti viso gyvenimo.
- Manai, kad tokį Mindaugą pažįsta visa Lietuva?
- Ne. Tai iš dalies blogai, o iš kitos pusės nemaniau ir nemanau, kad aš kažkam galiu būti labai įdomus. Labai nuoširdžiai tikiu, kad kiti gyvena kur kas įdomesnį gyvenimą negu aš. Noriu tikėti, kad žmonės mane mato kaip nuoširdų žmogų, tačiau tikrai yra daug sričių, kur aš neparodau tikrojo savęs. Noriu save apsaugoti, tačiau kasmet keičiuosi, tampu atviresnis.
Gimiau po Šaulio ženkliu, o mes turime vieną blogą savybę – viską sakome labai atvirai. Jei man kažkas nepatinka, aš tikrai pasakysiu. Žinoma, visada pagalvoju, kad neįžeisčiau žmogaus, bet tikrai nebijau pagirti ar pakritikuoti.
- Keista apie save kalbėti?
- Kiekvienas interviu leidžia save paanalizuoti, bet, taip, tikrai keista. Vienintelis atvejis, kai apie tave kalba kiti, yra tavo laidotuvės, kai 99 proc. žmonių tuomet kalba gerai, o tik vienas procentas drįsta pasakyti kažką negero.
- Ar prisimeni savo pirmą darbo pokalbį?
- Į televiziją, bendrąją prasme, patekau tais laikais, kai į ją patekti ir joje išlikti buvo sudėtingiau. Reikėjo daug pastangų, kartais tam tikros sėkmės, bet viskas priklausydavo nuo tavo gabumų. TV3 mane pakvietė po vieno iš pirmųjų interviu, kuris vyko Ispanijoje. Pamenu, kad buvo labai daug adrenalino kalbantis su jau nebežaidžiančiu Kauno „Žalgirio“ žaidėju. Tai buvo tiesioginė transliacija, tačiau dabar pamenu, kad tikrai kalbėjomės apie krepšinį (juokiasi).
Ilgas kelias man leidžia įvertinti tai, ką turiu dabar. Niekada nesivaikiau populiarumo, nors jis ėjo lygiagrečiai su mano karjera. Neslėpsiu – perėjau visas stadijas, pakilimus ir piktus komentarus, tačiau mane visada žavėjo darbas televizijoje.
- Nebuvo etapo, kai galvojai „Į kokią peklą aš čia patekau“?
- Nesakyčiau „į kokią peklą“, bet buvo suvokimų, kalbant tik apie krepšinį, kad yra labai daug žmonių, kuriems jis toks svarbus. Ne paslaptis, kad ir man.
Aš darbą priėmiau kaip didžiulį iššūkį, bet visada sau sakiau, kad „geras - blogas žurnalistas, geras – blogas komentatorius priklauso tik nuo to, ar palaikoma komanda laimi ar nelaimi“. Tik per istoriją pergalių gali susidėlioti žmonių pasitikėjimą, meilę. Pirmą pergalę aš turiu.
- Tai vienas iš darbų, kur visi trys milijonai žino, kaip komentuoti geriau...
- Lietuviai žino kaip geriau dirbti visose darbo pozicijose: nuo Seimo Pirmininko, prezidento iki policininkų. Jie taip pat puikiai žino, kaip reikia vykdyti užsienio politiką. Mes turime tokią savybę – viską žinoti geriau už kitus.
- Už „Žalgirį“ ar už „Lietuvos rytą“ sergi?
- Esu kaunietis, tad būdamas paauglys stovėjau žalių barikadų pusėje ir visa širdimi palaikydavau savo komandą, bet niekados nebuvau ultranacionalistinis, ultrakaunietiškas. Žurnalistikoje šios ribos išnyko – turiu daug draugų, kurie žaidžia „Lietuvos ryto“ komandoje, tad priešpriešos, kurią turi kiti sirgaliai, neturiu.
Palaikau gražų, sportinį reginį, džiaugiuosi, kai įvyksta gera kova. Tačiau, taip, trumpai tariant aš esu už Kauno „Žalgirį“ derbyje su „Lietuvos rytu“.
- Meilė Kauno miestui nedingo?
- Neprisirišu prie miesto. Kai tik persikėliau į Vilnių, grįžęs į Kauną jausdavau, kad esu namuose. Po kelių metų analogiška situacija įvyko grįžus į sostinę. Čia jau sukurta erdvė, pasaulis, kuriame praleidžiu labai daug laiko. Vis dėlto nenorėčiau savo gyvenimo apriboti nei Vilniumi, Kaunu, Europa ar pasauliu, ar kosmosu.
Niekada neužmiršiu savo gimtojo miesto, šaknų, bet kaip žmogus stengiuosi ieškoti vietos, kur man gera. O gera ten, kur nėra šalta. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
- Galėtum prigriebęs kuprinę viską mesti ir išsikraustyti į negyvenamą salą?
- Dėl savo asmeninės motyvacijos imtis įvairių veiklų tai būtų sudėtinga. Įsivaizduoju, kad saloje pastatyčiau viešbutį ir kviečiausi turistus, arba pradėčiau filmuoti realybės šou apie save (juokiasi). Man labai trūktų veiklos, nors asketizmas man nėra svetimas.
Reikia pabūti vienam, paliūdėti, pagalvoti, save atrasti. Nors nesijaučiu senas, vis dažniau pagalvoju, ko bendrąją prasme aš noriu iš gyvenimo.
- Kokių pažadų sau turi?
- Kuo daugiau šypsotis, nes po šiuo veiksmu slepiasi labai daug skirtingų gyvenimo detalių. Priėmiau rezoliuciją, jog kiekvieną vakarą noriu sau ištarti: „Šiandien padariau viską taip, kad man nebūtų gėda“.
Žinau, kad dar kažkiek metų negalėsiu iš savęs nereikalauti maksimumo, o tai lemia, kad tenka susidurti su įvairiais sunkumais, tad šypsenų lieka vis mažiau. Visgi šypsena man turi padėti nepamiršti, kad pasaulis yra gražus.
- Jei būtų galimybė susitikti su gyvu, mirusiu žmogumi, kas jis būtų?
- Labai daug tų žmonių, tačiau pirma mintis yra tikrai ne apie sporto atstovą. Mane sutikę žmonės labai dažnai tikisi, kad tik apie sportą ir kalbėsiu, pakomentuosiu. Tai visada sakau: „Jeigu aš būčiau žinomas duobkasys, ar dabar prašytumėte manęs pakasti?“ (juokiasi).
Mielai susitikčiau su Teodoru Ruzveltu, nes visada domėjausi Amerikos istorija, aktoriumi Jimu Carrey‘iu, kuris man buvo ir yra įkvėpimas. Tiek vaikystėje, kai svajojau būti aktoriumi, tiek dabar, nes jis turi daug įdomių filosofinių minčių.
Taip pat norėčiau, kad kada nors kažkas ir su manimi norėtų susitikti ( kukliai šypsosi).
