Naujienų portalui tv3.lt G.Žemaitė papasakojo apie teikiamą pagalbą ir pažįstamą moterį, kuri pabėgo iš Ukrainos į Lietuvą.
Tiesia pagalbos ranką
Pasakodama apie paramą Ukrainai, Gerda džiaugėsi, kad šiuo metu labai pagelbsti socialiniai tinklai: „Kelis kartus asmeniškai paaukojau organizacijai „Mėlyna ir geltona“. Su savo asistente Karolina Hikse esame surinkusios labai daug paramos! Kai tik prasidėjo karas, iš karto kreipėmės į prekinius ženklus, su kuriais aš dirbu socialiniuose tinkluose ir paprašėme paramos.
Visi iki vieno atsiliepė ir atsiuntė daug įvairiausių naujų drabužių, batų mamoms ir vaikams. Higienos priemonių ir panašiai. Labai pasitarnauja soc. tinklai tokiais atvejais! Kai tik kažko konkretaus prireikia, kreipiuosi į sekėjus ir jie labai maloniai pagelbėja! Šiuo metu laukiame milžiniškos siuntos iš UK! Vienos mano sekėjos Erikos dėka buvo surinkta didžiulė siunta! Drabužių, 150 porų įvairių dydžių batų, sauskelnių, miegmaišių, higienos priemonių ir panašiai. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su Kauno rajono seniūnijomis, kurios šiuo metu apgyvendinta daug nuo karo pabėgusių moterų ir vaikų. Mes abi su Karolina surūšiuojame ir pristatome seniūnijoms, kurios tą paramą paskirsto ir išvežioja. Taip pat esu pirkusi medicininių priemonių, kurios jau prieš savaitę pasiekė žmones esančius Ukrainoje.“
Tiesa, ši savaitgalį Gerda dalyvavo ir iniciatyvoje „Ateik barščių, paremk Ukrainą“: „Labai džiaugiuosi, kad šeštadienį buvo parduota visa sriuba, o už ją surinkta suma 33 tūkstančiai eurų.“
Linki tik vieno
Paklausta, ar turi pažįstamų iš Ukrainos, pašnekovė papasakojo apie draugę, kuri pabėgo iš karo draskomos šalies į Lietuvą.
„Turiu vieną pažįstamą moterį, kuriai su vaiku teko bėgti iš Charkovo. Pradžioje ji apsistojo Moldovoje, tačiau vėliau atvyko į Vilnių pas giminaičius. Baisu, ką jiems teko patirti. Kelis kartus stojo kelyje, lipo iš automobilio ir slėpėsi nuo okupantų. Ačiū Dievui, dabar jie saugūs, bet ten liko kiti jų artimieji. Kalbėti be ašarų jai dar labai sunku... Sunku įsivaizduoti, ką reiškia žinoti, kad namų jau nebėra, o artimieji iki šiol gyvena košmare. Ir nežinai, ar kada nors dar teks su jais susitikti... Baisu“, – neslėpdama jaudulio sakė ji.
Pašnekovė teigė, jog jos šeima neatmeta ir galimybės priglausti karo pabėgėlius: „Taip, esame kalbėję šia tema! Kol kas turim nedidelį kambarėlį, kurį dabar tvarkome ir mielai priimtume mamą su vaikučiu.“
Baigdama pokalbį apie pagalbą Ukrainai, Gerda kreipėsi į žmones ir linkėjo tik vieno: „Pastaruoju metu pastebiu, kad yra visaip galvojančių žmonių. Labai daug padedančių ne tik finansiškai, bet ir savanoriaujančių, rūšiuojančių paramą ir padedančių ją pakrauti. Tačiau yra ir tokių, kurie piktinasi, jog, neva, pagalba suteikiama karo pabėgėliams, kai turėtume daugiau rūpintis čia skurdžiai gyvenančiais tautiečiais. Skaudu skaityti tokius komentarus. Keista, kad kai kurie žmonės vis dar nesuvokia karo baisumo. Tad norėtųsi palinkėti daugiau vienybės ir atjautos.“
